Elžbietos nuotykiai

Lietuvoj būta tikrai gražių vietų – Kretinga

Straipsnis rašytas prieš metus beveik tuo pačiu laiku kaip dabar. Na o dabar mintimis į Kretingą!

Taip norėjosi prie jūros. Ir ne tik. Dar norėjosi atrasti kažką naujo. Juk Lietuvėlė tokia graži! Iš pradžių planuota aplankyti daug kur išgirtą, tačiau niekad savom akim nematytą miestelį – Nidą. Tačiau vos 5 minutėm pralėkus po idėjos gaunu iš vieno susirašinėjimo draugo per brūkšnelį tranzuotojo pasiūlymą savaitgalį išlėkti į jo mylimiausią Lietuvos kraštą – Kretingą. Kodėl gi ne? Aš sukrykščiu nesavu balsu, išsiviepusi iki ausų išsigiriu visiems namiškiams, kad savaitgalį varau į Kretingą ir su entuziazmu pranešu draugei, kad labai netradiciškai atšvęsim jos 18ąjį gimtadienį. Sužinok daugiau …

Kelionė po Europą autostopu. Paryžius (2 dalis)

Pamiršau paminėti savo kelionės biudžetą. 3 savaitėms – 100 eurų. Beje, šiuo atveju aš dar turtuolė, nes šalia dar prie IX forto tranzavęs vaikinukas neturėjo jokio maisto ir vežėsi su savimi 40 eurų 2 savaitėms…

Naudojamos Grego nuotraukos, tad daug grožybių trūksta :(

Taigi susirašėm su Eli, gavom atsakymą, kad vis dar esam laukiamos. Pasinaudojusios viešbutyje pasiimta brošiurele su metro schema ir kitais naudingais adresais ir mini žemėlapiuku susirandam reikiamą stotelę, parašom Eli ir laukiam. Laukiam. Laukiam. Vėl parašom. Vėl laukiam. Spjaunam į laukimą ir pasiryžtam susirasti jo namus pačios. Ne taip ir sunku. Po 20 min. klaidžiojimų sunkios, it koks puntukas, jo namo durys mums atsidaro. Kas smagiausia, vakarų šalyse retai kur sutiksi tokį stebuklą kaip buto numeris. Butai žymimi pavardėmis. Taigi Eli buto paieškos užima dar 5 min. ir ramių gyventojų sutrukdymą. Sužinok daugiau …

Kelionė po Europą autostopu. Paryžius (1 dalis)

Įdomu, ar gerai yra viską daryti paskutinę minutę? Gerai, kad partnerės/io ir nakvynės (šioks bei toks) ieškojimas buvo atliktas, jei ne paskutinę minutę, tai savaitę. Su daiktais taip nepasisekė, kadangi paskutinį prieškelioninį savaitgalį laksčiau kaip patrakus, o vakare dar apturėjau nerealiausią RETRO vakarėlį, tad tokiam atsakingam darbui kaip daiktų susikrovimas buvo skirta viena valanda prieš ištranzuojant. Ir ką? Nieko neužmiršau.

Apie ką aš čia? Ogi apie šios vasaros 3 savaičių maratoną autostopu po Europą! Lietuva-Lenkija-Vokietija-Olandija-Belgija-Prancūzija-Čekija-Lenkija-Lietuva.

Dėl to, kad dar negavau foto iš Aistės, pradėsiu nuo vidurio – Paryžiaus. Praleidome meilės mieste visą savaitę :)

Norėjau pasakot nuo trumpo epizodo, kaip aš sėdžiu ant savo milžiniškos kuprinės apšnerkštam metro ir laukiu Eli. Bet staiga prisiminiau, kad viskas prasidėjo daug anksčiau. Atsukam juostelę :) Sužinok daugiau …

Papasakok, kaip svajoji gyventi

Man rūpi tu, SKAITYTOJAU :) Papasakok, kaip svajoji gyventi

Pamenu,kartą su mama sedėjome kavinėje ir aš jai aiškinau kaip mane užknisa pasaulis, jo purvas, ir kad norėčiau nuo viso to pabėgti į kokią nuošalią trobelę ir pasislėpti nuo veidmainiškumo, apgavysčių, neteisybės. Žodžiu, tapti laukine atsiskyrelė ir susikurti sau pasaulį tokį, kokio noriu pati :) Mama man pasakė, kad vis tiek nepabėgsiu. Dar tardama pirmuosius žodžius, supratau, kad ji teisi.

Tačiau vis tik apie kokį gyvenimą svajoju AŠ?
Norėčiau gyventi šokolado šaly ir nestorėti… Žinoma, juokauju (iš dalies) :)

Ateities autoportretas

—-
Atsikeliu ryte, tušas nutekėjęs. Tiesa, to niekas nemato, nes tušas iš tiesų egzistuoja tik mano vaizduotėje. Tiesiog man patinka nubėgusio tušo vaizdas ant susivėlusios galvos. Dažytis tiesiog nemėgstu. Į mane žiūri žiurkė. Gyvenu draugiškam skvote, kurio pirmame aukšte yra salė skirta koncertams, o salės kampe vakarais veikiantis bariukas. Kiekvieną savaitgalį vyksta įvairūs renginiai, tad liūdėti nėra kada. Kaip ir tynginiauti. Kiekvienas skvoto gyventojas privalo padaryti ką nors visos bendruomenės labui. Gyventi čia gavau pasiūlymą po 2 metų klajonių po pasaulį. Miestas didelis. Priklausau nežinomai menininkų grupuotei. Linksma kompanija, užsiemame gatvės menu ir perfomansais. Kartą net esame padarę bendrą parodą. Kolkas užsidirbu judriausioje gatvėje pardavinėdama savos gamybos atvirutes. Kartais iliustruoju kokią knygą vaikams. Manau atėjo laikas paduoti paraišką į artimiausią dailės akademiją.

—-

Tavo eilė pasakoti 

Košmaras Bananų Respublikoje

Šį blogo įrašą pradėkime pasakojimu apie katiną Igną, kuris niekada neįeis į mano knygą:

Prasidėda jis taip, kad katinas Ignas savo kelionėje sutinka vištelę Teresę, kuri pasigyrė kartą buvusi Lenkijoje ir išvadino šią Bananų Respublika. Kadangi Ignas buvo išsimokslinęs katinėlis, pasakė, kad bananai Lenkijoje neauga ir vištelė Teresė baisiai nusiminė. Nenorėdamas žiūrėti į vištelės Teresės liūdesį katinas Ignas nuvyko į Afriką, parsivežė kelias tonas bananų ir visiems lenkams išdalino po vieną bananą.

Ko aš čia taip apie lenkus? Pradėkim nuo pradžių: po 10 metų pertraukos turėjau aplankyti savo gimtinę Ukrainą. Dėl šengeno ir prasidėjusios nesamonės su Baltarusijos viza su draugu nusprendėme vykti pro Lenkiją. Bėdos prasidėjo dar neišvykos – 2 dienas niekaip nesugebėjom rasti traukinių informacijos numerio. Anei vienas rastas internete neveikė. Tad galvojam – varom VA BANK.Šeštadienį ištranzavom iš savo miestelio, tačiau tranzavimas buvo pasiutusiai nesėkmingas. Pavyko nusigauti vos pusantro šimto kilometrų. Tad nukakę iki Suvalkų įsėdom į traukinį važiuojantį į Varšuvą ir puškavom sau šiltai ir laimingai. Paskutinias valandas tą dieną…

Užsiknisimas nr.1

Nuolat besikabinėjantys latreliai, kurie vis siūlo savo apgailėtiną draugystę ir gaišina laiką.Užsiknisimas nr. 2Visi lenkai, nors ir matydami, kad nė žodžio nesupranti lenkiškai, vis viena tau visą reikiamą informaciją klos lenkų kalba ir dar
GREITAKALBE.

Užsiknisimas nr. 3

Informacijos gavimas stotyje. Pralaukiam eilutę Rytinėje Varšuvos traukinių stotyje prie tarptautinių reisų langelio. Spėkit kokią vienintelę kalbą moka operatorė? Aha, lenkų. Klausiam ar yra bilietų į pusdešimtos valandos traukinį. Ji siunčia mus į informaciją. Atlaukiam eilutę prie informacijos ir ten mums laužyta rusų kalba paaiškina, kad informaciją ar yra bilietų ir kokia kaina suteikia tik kasoje. Jau pradedam nervuotis. Grįžtam į kasą. Pasirodo bilietų nėra. Pataria pabandyt prašyt bilietų pačiam traukiny. OK, laukiam traukinio. o stotis! Skurdus skurdus pastatas, kuriame šalta ir net nėr kur atsisėsti. Tik daugybė bufetėlių su kosminėm kainom. Traukiny bilietų negaunam. Į šeštos valandos traukinį bilietų taip pat nėra. Nusivylimas. Grįžtam prie kasos. Prašom bilieto atgal į Lietuvą. Liepia eit į informaciją paklaust į katrą traukinį. Po velniais, kaip jin gali neturėt tokios info???? Jau ir draugas vos ne isterijoj. Šiaip ne taip nusiperkam į 7 valandos traukinį. Šitam košmare be miego teks praleisti 8 valandas.

Štai kaip atrodo SOSTINĖS traukinių stotis warszawa wschodnia

Vaizdelis iš arčiau. Gaila neturiu foto iš vidaus, nes ten buvo baisu išsitraukti fotoaparatą…

Užsiknisimas nr. 4

Man pradeda skaudėt gerklę. Savo seilių nurijimas atrodo lyg pusvalandžio žygdarbis. “Dievas mus vis tik myli” pagalvojam radę 24h veikiančią šiltą landynę stoty. Ten prageriam arbatą iki 2 nakties. Netikėtai padavėja, kuri linksminasi su tą naktį ten siautėjančia kompanija, liepia visiems per 15min. iš ten išsinešdint. Man net susuka pilvą. Stoty siaubingai šalta. Akys limpa nuo miego. Niekas daugiau nebedirba, aplinkui nė gyvos dvasios, išskyros nekaip atrodančius bomžus, kurie keistai į mus žiūri. Gerai, kad mes atrodom ne geriau nei jie :D Baisia lievai užmiegam ant laiptų ir visomis kitomis valios pastangomis šaltyje išbūnam iki pat 7tos.

Nauja aistra – teatras

Prisipažinsiu – turiu maniją Gyčiui Ivanauskui. Tiesiog jo vaidmuo dramtetrio “Nusikaltime ir bausmėj” tiesiog atėmė man žadą. Tiesą sakant, tai pats geriausias spektaklis, kurį kada esu mačiusi. Žinoma, po to buvo įdomu pažiūrėti ir šio aktoriaus monospektaklį “Švyturis”. Iš tiesų labai keistas vaidmuo. Tačiau, mano subjektyvia nuomone, vienos valandos spektakliui yra per mažai. Asmeniškai aš nesugebu net įsijausti į viską ir štai rodos vos 15 minučių praėjo ir tu apstulbęs, su savo mintimis jau turi palikti salę prieš tai įteikus gėlytę ir pakštelėjus į žandą jau nebe berniukui iš salos, o pačiam Gyčiui. Aš suprantu, kad vienam aktoriui sunku išvaidinti daugiau laiko. Tiesiog šiaip…na man valandos per mažai ;) O kas įdomiausia – tai jog dėl rekonstrukcijos aktoriai spektaklių metu susiduria su žiūrovais akis į akį. Mes būnam taip arti, vos per kelis centimetrus. Ypač buvo šokas “Švytury”. Daugybė žmonių sedėjo gyvenamojo kambario dydžio salėj, kur aktoriui vaidinti palikti vos keli metrai. Ir štai “berniukas” bėga per bangas, kurios…per žingsnį nuo pirmoj eilėj sėdinčių žmonių.. Na kagi, Lapkričio mėnesio spektaklių skaičius turbut išnaudotas. Nebent nukaksiu dar į “Aš tave labai myliu“, nes girdėjau nemažai gerų atsiliepimų. Ir kadangi mano Kalėdinė Eglutė šį savaitgalį atidaro savo portretų parodėlę Mažvydo bibliotekoj ir aš ten būtinai dalyvausiu, manau reiktų užsirezervuoti vietas “Palėpėj” į “Neregėti sapnai”, kur vaidina vienas pažįstamas :)

Iš tiesų norėčiau paprašyti, kad parekomenduotumėte vertus dėmesio spektaklius. Teatras ir miestas nesvarbu :)

Darbų sąrašas

• Lietuviškame interneto pasaulyje labai truksta straipsnių DIY tema (DIY-kas tai? Paprastai ir aiškiai). Yra nebent vienintelis jau senokai atnaujintas “Išjunk viską”. zinas. Jei aš klystu-muškit. O dar geriau garsiai rėkit. Taigi galbūt ateityje patalpinsiu nemažai DIY projektėlių.
• Blogo sukūrimas mane paskatino pagaliau pabandyti pradėti rašyti įspūdžius iš pirmosios savo kelionės autostopu po Europą vasarą. Tiesa, ateina žiemos atostogos, tuoj teks kurpti ir antrą istoriją :D
• Reiktų susisiūti sijoną, nusipirkti batus, nes kojos šąla, ir pasisiūti paltą, nes šąla visa kita.
• Parašyti du laiškus. O geriausia 20. Visiems geriausiems draugams. Bent iki Kalėdų.
• To be continued…