Elžbietos nuotykiai

Kekšytės ant paraščių

Žinot, iki mokyklos baigimo liko 3 dienos ir aš visai nevirkaujau kaip man gaila bus tą įstaigą palikti :) Tiesą sakant, ji man jau įsiėdė iki gyvo kaulo (įdomus posakis…), vakar kaip ir šiandien kaip ir savaitę ar mėnesį prieš žiūrėjau į lietuvių kalbos kabinete pakabintą laikrodį ir meldžiau pamokos pabaigos. Nes nuobodu klausyti apie Juknaitės stilių: žodžių skambėjimas, tikslumas, ritmas, naturalumas. Whatever…Ypač kai rašai esė,o Juknaitės baltos eilės apie staltiesę tave užknisa. Net gramatika įdomiau.

Ką jau kalbėti pie matematiką. Pusantros valandos gylinimosi į lygtis, logoritmus, šaknis, kurie ant tavęs jau seniai supykę. O aš ant jų dar labiau. Kadangi žadu studijuoti dailę, esu pasmerkta iki devinto prakaito mokytis tai, kas man ne prie širdies. Mano pamokų tvarkaraštį sudaro tokie siauri dalykai kaip: anglų,matematika, lietuvių… aišku ir pora pašalinių:istorija,ekonomika, t.t. Kartais su pavydu žiūriu (nežinau kiek jie atitinka realybę) į užsienietiškus filmus, kur mokiniai turi ohoho kokį pamokų pasirinkimą: režisūra, fotografija, pop kultūra, galima net atrasti tėvystės pamokų(čia aš šiaip paminėjau:D).. O pas mane pamokų tvarkarašty vienas kimaras, kad jį kur!

Kadangi miegoti atmerktomis akimis nemoku per pamokas dažniausiai marginu paraštes. Susipažinkite su naujausiais “Paraščių komiksų” personažais:

Kekšė senute su savo dukra kekšyte senučiuke ir augintiniu Pingviu 

Autostopu po Europą: pati pradžia

Nuotykiai…nuotykiai…
Taigi nors jau 2008ųjų pavasaris, mintimis grįžkime į 2007ųjų rugpjūtį :) Nuotykius Prancūzijoje jau žinote. O kaip viskas prasidėjo?

Pirmosios dienos, prisipažinsiu, buvo velniškai neįdomios: 8 valandos riedėjimo su lietuviu furistu link Torūnės (miestas Lenkijoje), kur radau patį gražiausią kada matytą senamiestį, krūvą balandžių ir pigiausias bei skaniausias bandeles ever, šaltąjį Berlyną, su kuriuo man jau antrą kartą nepavyko susidraugauti, ir apsilankymas pas seną seną buvusią simpatiją šaltajame mieste, į kurį jis išvyko iškart po susipykimo. Aišku ir tomis dienomis būta kreizy detalių: kadangi furistas mūsų priimti į fūrą negalėjo-pirmoji naktis prabėgo 1h nakties įsiveržus į vieno lenko sodą. Nesuprasdamas nė žodžio, ką jam bandom išaiškint, labai maloniai užleidžia vietą savo sode, o ryte ir vonią bei skurdžia rusų kalba papasakoja apie savo šeimą, kol aš aikčioju pamačius jo 10mečio sūnaus piešinį. Bandant išsigauti iš Torūno lenkai vienas po kito mus veža visai ne iš anksto nusižiūrėtu trumpiausiu maršrutu, o ten kur jiems atrodo mums geriausia važiuoti, tad taip padarom nemažą ratuką-smagulį. Važiuojant su vienu vairuotoju ir papuolus į kamštį, kurių Lenkijoj milijonai, nes kas antras kelias yra tvarkomas, priešais važiuojanti įsismaginusi vyrukų kompanija, kol dega raudona, tiesiai šviesiai išlipa iš mašinos ir prieš visus…nusimyža…mmm…Nuo vienintelės Lenkijos autostrados į Berlyną mus pavežėjęs olandas gerokai susibraižo mašiną, kai bando padėti susirasti metro. Ir vis tik įbruka dvidešimtinę.
Šiandien tiek ir dar kasnelis foto. Sužinok daugiau …

Pavasaris neša inkariukus

Pagaliau numečiau tuos šlykščius žieminius batus į kampą (be to, jie jau spėjo ir skylę įsitaisyti) ir užsidėjau numylėtuosius inkariukus! Neseniai PinkCity rašė apie batus, skirtus vaikščioti. Tai šitie yra mano idealūs batai – gerai atrodo (na man laaaabai patinka), yra žiauriai patogūs ir nors neturi kulniukų, su jais smagu spardyti neištikimiems bachurams subines.

Dar tai reiškia, kad į mano kiemą pagaliau atėjo pavasaris. O pavasaris yr gerai, mieli draugai.

Kiekvieną kartą, kai pagalvojate “o jeigu nebūtų atsitikę <įrašykite įvykį>, tai tada būtų <įrašykite sapaliones>, atsiveria paralelinis pasaulis, kur viskas gerai, kur gražu, kur drugeliai gyvena ne vieną dieną. Va taip va, kitam visai pasauly gyvenau nemažai dienų. Dar nemažiau dienų gyvenau Ateities Pasauly, kur viskas realiau, bet dar neįvykę. Didelė galimybė, kad ir neįvyks. Svajonėmis tai vadinas.

Nieko, užtat dabar atsigavau ir gyvenu dabar, tik geriau. Viskas grįžo į vėžes, taip sakant.

Gal praeis tingumas. O gal ir ne. Tikriausiai ne :)

Jau kelinta diena beviltiškai bandau pradėti rašyti naują įrašą. Nieks nesirašo nors tu mane kirviu užkapok. Ne, taip žiauriai iš tikro nereikia. Čia “Nusikaltimo ir bausmės” knygos padariniai. Beje, būtent ja ir Vytauto V. Landsbergio “Obuolių pasakomis” pasipildo mano skolinamų knygų sąrašas. Dar neseniai tam tikra prasme susigundžiusi g-taško įrašu įsigijau “Kankinkime artistą”.

O juk gavau pusę nuotraukų iš kelionės po Europą. Galiu pradėt vėl keliauti mintimis po nuotykius. Bet ne. Pirštai ant klaviatūros nelimpa. Nors tu mane kirviu užkapok. O nuotraukos keliančios šypseną. Ypač šita:

Sekso muziejuj Amsterdame 

 Valentinas praėjo oi kaip smagiai, Vasario 16oji mane migdo, matematikos bandomasis išlaikytas teigiamam balui, nuspręsta turbūt laikyti  dar ir dailės egzaminą, mąstoma apie darbą Paryžiuje vieną mėnesiuką vasarą. Tiesiog yra kas priima ir kas padės, tad geriau jau Paryžius nei Palangos barai? Vėliau gal lauks Izraelis. Jei pavyks. Arba Ukraina, jei nepavyks.

 Gal tingumas praeis ir aš pagaliau: nupiešiu atviruką Baddogui, pasimokysiu anglų laikus, nupiešiu iliustracijų “Verslo klasės” konkursui, nusipiešiu šabloną, atrašysiu porą laiškelių, sukursiu trumpametražį, parašysiu tūkstantį įrašų į blogą.

Beje, kitą savaitę KNYGŲ MUGĖ! Who’s in?

Ką veikiau šeštadienį // VLBS

Aš: Ką veikei šeštadienį?
Kitas: Ai nieko, euroviziją žiūrėjau…
Aš: O aš tai žinok apsilankiau blogerių myte!
Kitas: ko ko tokių? Šiaip ar taip – klok viską
Aš: Na kad jau taip primygtinai prašai tai še: galvojau imsiu Džestiną, pabus man už vairuotoją. Deja, negavom mašinos. Na ką padarysi, sakau tranzuot reik. O šalta be proto(jei šaltų su protu, gyventi būtų lengviau)! Nieko viena kita fūra ar tais mašina ir tranzuotojų maldelė: “Kas nestos, tam nestos” (turėkit omeny šitą prakeiksmą, vyrukai, che che) ir mes stebuklingu būdu nepaveluojam prie ilgojo stačiakampio stalo, kur pasirodo jau solidi blogerių krūvelė susirinkus! Iš pradžių kalbos nelabai rišosi, tačiau vienas bokaliukas ir vėliau įsiveržusi vilniečių delegacija o dar vėliau įsiveržusi bernvakarininkų delegacija visą kompaniją išblaškė ir privertė gerokai pajudinti žandikaulius. Netrukus buvo sunku girdėti ir šalia esantį žmogų. Faini tie blogeriai, labai skirtingi ir kartu labai panašūs. O dar kaip sakė xnera labai dar ir patrauklūs žmonės. Žodžiu, jei turi stereotipišką nuomonę, kad prie kompo sėdi tik nesiprausę mėnesį, spuoguoti, pilkais megztiniais žmonės, prasikrapštyk akis dar kartą ir paveizėk šitas foto. Arba šitas. Gal net šitas, jei labai nori. Ai dar parodyčiau tau voverytę, kurią gavau iš vienos gražuolės, bet ji kažkur pasislėpus mano nešmeny.
Džestina: Ir aš visai užsimaniau rašyt blogą. Tik nelabai moku…
Aš: Idėja!
Kitas: Viso gero, atsibodot su savo blogeriškom šnektom man jau. Kad būtumėt bent pasiteiravę apie Euroviziją…
Aš ir Džestina: NEPIK (naujas žodis išmoktas iš Eimanto Vaičiūno :)) )

Kodėl katinas Ignas keliaus po Lietuvą

Šią vasarą pradėjau rašyti pasaką. Pasaką apie katino Igno kelionę po Lietuvą. Kas yra katinas Ignas? Tai vienas draugas padovanojęs stipriausią šios vasaros įspūdį. Jis netgi mano paprašytas parašė pasakos pačią pačią pradžią. Tačiau Ignas nėra katino Igno prototipas. Gal tik kartais. ir tai tik pradžioj (pvz., palėpė iš tiesų yra studentų teatras). O dabar mano pačios pradžios tęsinys:
________________

<…> Tačiau apie tai šiek tiek vėliau (na gal po 15 ar 20 puslapių), nes šis galvos pametimas, pavadinimu meilė, kaip kad įvardino pats katinas Ignas, privertė vargšą palėpės gyventoją šiek tiek kvankštelėti. Jis nustojo ėdęs (o gal pradėjo dar daugiau? ak, nepamenu), nustojo bendravęs, beveik nesišypsodavosi, o tik gulėdavo prie sraunaus upelio, tekančio už pastato su jo palėpe, ir daugybę laiko vienetų praspoksodavo į pūkuotus debesis. Sužinok daugiau …

Baikit mane perkalbinėti!

Žinot, kodėl yra taip sunku siekti tikslo? Nes tave nuolat kažkas atkalbinėja kišdami savo atseit labai vertingas nuomones. Iš pradžių labai tvirtai laikaisi įsikabinęs savo, vėliau vis dar plėšaisi už savo tikslą, bet mintyse suabejoji. Viduje vaikštantis kirminėlis vis graužia graužia, kol galų gale palūžti – pradedi gyventi taip, kaip iš tavęs to reikalauja kiti.

Ar būtina iškart po universiteto studijuoti? Pasakiau, kad imu metų, jei pasiseks veikt, ką noriu, dviejų pertrauką po mokyklos baigimo. Juk mažąjį reikalavimą jau įvykdžiau, jau beveik baigiau mokyklą. Kodėl turiu laukti dar 4 metus, kad galėčiau pagaliau patenkinti smalsumą?

Man sako:

Tu atsiliksi
Tu nebenorėsi mokytis
Tave apims tingulys
Tu kitiems būsi niekas

Sako: “taip negalima!”

Ir aš tikrai pradėjau abejoti. Ne tai baisiausia! Aš pradėjau bijoti. Praradau jausmą, kad pasaulis toks gražus ir didelis, kad negalima jo nepamatyti. Tikrai žinau, jei jų paklausysiu, kiekvieną dieną vis labiau bijosiu palikti viską, ką susikūriau. Tad geriau bėgti iš čia kol dar neturiu nieko.

Išmokti siekti tikslo reikia mokytis. Čia tau ne šuns pypas.