Elžbietos nuotykiai

Kelionė po Europą autostopu. Paryžius (2 dalis)

Pamiršau paminėti savo kelionės biudžetą. 3 savaitėms – 100 eurų. Beje, šiuo atveju aš dar turtuolė, nes šalia dar prie IX forto tranzavęs vaikinukas neturėjo jokio maisto ir vežėsi su savimi 40 eurų 2 savaitėms…

Naudojamos Grego nuotraukos, tad daug grožybių trūksta :(

Taigi susirašėm su Eli, gavom atsakymą, kad vis dar esam laukiamos. Pasinaudojusios viešbutyje pasiimta brošiurele su metro schema ir kitais naudingais adresais ir mini žemėlapiuku susirandam reikiamą stotelę, parašom Eli ir laukiam. Laukiam. Laukiam. Vėl parašom. Vėl laukiam. Spjaunam į laukimą ir pasiryžtam susirasti jo namus pačios. Ne taip ir sunku. Po 20 min. klaidžiojimų sunkios, it koks puntukas, jo namo durys mums atsidaro. Kas smagiausia, vakarų šalyse retai kur sutiksi tokį stebuklą kaip buto numeris. Butai žymimi pavardėmis. Taigi Eli buto paieškos užima dar 5 min. ir ramių gyventojų sutrukdymą.

Keista šitaip brautis į nepažįstamojo namus. Na bet šypsenos visą nejaukumą ištirpdo. Eli – n metų. Bet atrodo jaunai. Tipiškas prancūzas – žemas. Atlieka praktiką kaip socialinis darbuotojas. Labai draugiškas. O butas – tikra viengungiška dviejų jaukių kambarių netvarka! My style, baby ;) Eli kažkur skuba, tad be jokių klausimų (net keista), visiskai pasitikėdamas mumis, duoda antrą buto raktą ir paskubomis sudaro šiandien galimų aplankyti urbanistinių stebuklų sąrašą. Pakviečia kartu praleisti vakarą pas jo draugus. Kodėl ne?

O mes su Aiste jau spirgam aplankyti Paryžiaus centrą. Šonzelize jau matėm pravažiuodamos. Tačiau pirma nusprendžiam nuvykti į bohemiškąjį Monmartą.

Prieš pradėdama blevyzgavot apie žymiosios Amelijos gyvenamąją vietą, padarysiu pastabėlę apie viešojo transporto ir mūsų santykį. Kaip jau pastebėjot 100 eurų nėra taip jau daug. O viešasis transportas vakaruose auksą kainuoja! Na visur, kur teko važiuot metro, metro yra kaip metro. O štai Paryžiuj nenusipirkus bilieto į metro nepateksi. Šoklesni tiesiog prašokdavo, tačiau mums tai reikalautų daugiau pastangų, o prieš pat įėjimą pūpso informacijos langelis. Taigi zuikiu nepavažinėsi, blin.

O ką Monmartas? Kuomet prisiklausai šitiek visko, automatiškai lauki kažko įspudingo. Išlindusios iš metro pamatom žolėm apaugusį pastatą, kurį visi aplipę ir fotkija. Pradeda lyti. Nesmagu, nes šalta, smagu, nes linksma žiūrėti viena į kitą. Paspoksom dar kelis laiko vienetus į tą pastatą ir patraukiam nosies tiesumu į suvenyrų alėją. Akys raibsta nuo eifeliukų ir kitokių simbolių gausybės, o kišenėj net vėjai nešvilpauja, taip ten žiauru.

Dabar perskaitysit mažytę kleptomanės išpažintį: mąstau “esu vargeta”, mąstau “kažko noriu”, mąstau “reikia pasiimti”, mąstau “bet nedaug”. Iš pradžių nusižiūrau simpatiškas skareles su Paris užrašu už 1,5 euro. Nebrangiai, ale vis tiek gaila. Ir taip sukuos apie dežes su skarelėm ir taip, nesigauna man plešikaut. Matyt karmos nėr tam. Iš to gailesčio sau nueinu prie atvirukų stendo ir be jokių slapstymųsi nusinešu tris atvirukus po 20 eurocentų :D Dar pasibastom po Monmartą, aplankom mielesnes parduotuvėles, varvinam seilę į bandelines, su vaikišku liūdesiu pasižiūrim kaip supasi ant garsiųjų karuselių vieniši vaikai ir pakylam laiptais paliesti bazilikos iš arti. Ai dar nusimaudau fontane :)

Mergos gauna nuo Eli žinutę ir skubina namo. Laikas eiti susipažinti su paryžietiška fauna! Visas 15 minučių kol einam plepu nesąmones neužsičiaupdama. Eli žiūri į mane išputęs akis. Dzin. Na šiaip apie tą vakarą nėra ką pasakoti. Draugai neperdraugiškiausi. Vėliau viena mergina prisipažįsta, kad angliškai gali šnekėti tik “bulshit” draugiškai pasijuokiam ir suprantam. Eli visą laiką į mus žvilgčioja “ar joms gerai??” žvilgsniu, o mes, nenorėdamos jam trukdyt vakaro, plepam tarpusavy su “viskas gerai gerai” išraiškomis veiduose :D Grįžtam, gal pavalgom, saldžiai užmiegam.

Tiesa, vakarėly paaiškėja, kad vos prieš kelias dienas buvo Eli gimtadienis. Paklaustas koks jubiliejus, pyktibiškai nesako. Šmikis.

Kitą dieną mes išlekiam į Disneilendą, o Eli į didžiulį roko festivalį šalia Paryžiaus – ROCK EN SEINE. Dėl gerokai visą mano biudžetą viršijančios festivalio bilieto kainos pasiūlymo kartu varyti atsisakau. O aprašyti, kas yra Disneilendas, irgi piktybiškai nerašau. Tiesiog visą šį plastmasinį rojų privaloma su fotografijomis, o jų aš dabar neturiu..

Namie atsiduriam 1 nakties. Eli dar nėra, tad padarom jam gimtadienio dovaną – sutvarkom gerokai apšnerkštą virtuvę :D Ant durų pakabinam užrašą su tuščia vieta įrašyti amžiui. Gal pavyks prigaut? Užmiegam.

“Kas per…???” – ryte atsikėlus šalia lovos miegmaišy pamatom gauruotą padarą. Eli nėra, o, Eli grįžta. Gauruotas padaras pasirodo yra žmogiškos prigimties. Amerikietis, vardu Gregas. Jau 4 mėnesius dviračiu ir traukiniais bastosi po visą Europą. Eli jį parsitempė namo iš roko festivalio. Gregas kaip ir mes nori pamatyti Paryžių, tad draugiškam priėmam jį į savo moterišką draugiją ir palaiminti Eli išmaunam miestan.

Kartais mėgstu banalius dalykus. Kad ir dabar. Užsisvajojau išgerti prancūziško vyno vidurnaktį po Eifelio bokštu, mat nuo 10 vakaro jis kas valandą ima žybėti kaip eglutė naujų metų naktį. Beprotiškai gražu.

Pasidalinu ideja su Eli ir Gregu. Gregas entuziastingai sutinka, Eli mesteli užuominą, kad labai norėtų ateiti atsisveikinti su savo “lithuanian sweeties”. Hmm, kažkuo kvepia? Ir dar liepia 3 žmonėm neprisigerti nuo 1 butelio vyno. Išėjus garsiai pamąstau, ar man vienai šis perspėjimas pasirodė juokingas? Gregas pasako apie dar papildomus 2 butelius rezervui :D

Vaizdas iš garsiojo velnio rato karusėlių. Aistė, nepaisant didelės pasivažinėjimo kainos, baisiai veržėsi į šį nuostabų daiktą, o vėliau užsimerkusi drebėjo dėl aukščio baimės…

Aplankom Triumfo Arką, vaikštom Eliziejaus laukais, stebimes net fontanų puošnumu, gatvės teatru, sumąstom pesčiomis pereiti kelis kilometrus iki La Defence (naujosios architektūros) rajono ir pamatyti savo akimis priešingoje Triumfo Arkai pusėje esančią Didžiąją Arką. Beje, ji įdomi tuo, kad į ją telpa Triumfo Arka.

Triumfo arka

Didžioji arka

Raskite skirtumą

ir po kelių minučių…

Karšta dienelė pasitaikė, tad pamačiusios fontaną Luvro aikštėje, tuoj pat įmerkėm kojas, o butelys saugiai gulėjo šalia. Po minutės BUM, atsisuku, stovi pusė butelio. Karštis…

O vaikyti, koks gražus La Defence rajonas! Įvairios skulptūros, keisti pastatai, kūriniai iš krūmų, net fontanai ten kažkokie siurrealistiški! O pačiame vaivorykštės gale radau neįtikėtiną lobį – netoli Didžiosios arkos pagal senąjį RETRO jazzą šoka krūvelė žmonių. O dieve o dieve o dieve, kaip myliu šitą muziką, kaip myliu gyvenimą! Svajingai mažiausiai pusvalandį žiūriu į šokančius senukus, o pati džaivo žingsneliu judu link Didžiosios arkos.

Nepatikėsit, bet tai – fontanas

Nepatikėsit, o čia aš plaunanti nukentėjusį po vyno sprogimo megztinį. Beplaudama visą laiką skaldžiau bairius apie brangų pragyvenimą Paryžiuje ir kad norėdama sutaupyti Eli vandenį, esu priversta praustis fontanuose :D

Kaip vaikai lakstėm aplinkui, apsvaigę nuo aplinkos gerėm visą į mus plustančią dvasią, nuolat laidėm juokelius. Jei ne Gregas ir jo nesveikai geras humoro jausmas, šita diena galėjo būt ir ne tokia ypatinga. Susiburkavo mūsų apželėlis su Aiste. Užgimė šilti jausmai. Elžbieta patapo kaip ir šuniui penkta koja. Kakoi skirtum.

Aistė ir Gregas

Ėmė temti. Nebūtų ėmė, gal ir netemtų, bet deja paėmė. Sėdom į metro ir štai jis, didingasis Eifelio bokštas ir trys maišiukai su vynu mūsų rankose. Likusį laiką iki 12kos laidėm juokelius, gurkšnojom vynelį ir erzinom suvenyrų pardavinėtojus juodukus, kurių čia dešimtys. Daug daug juokėmės ir nusprendėm, kad reik baikt juokus, o tai prisidirbsim. Naujai iškepta porelė jau glaustosi ;)

Spėkit, kas čia?

Strikt pastrikt Eli jau čia, atsisėda priešais mane, laimingas kaip agurkėlis, paima mano ranką, persimetam keliom frazėm ir prisipažįsta…mane įsimylėjęs. Toliau viskas sukasi kaip karusėlėje: jo liežuvis vieną kartą bando atsidurbt mano burnoj, antrą, trečią galvoju “prancūziškas bučinys su prancūzu Prancūzijoj”. Bus geras įvaizdis ateičiai. Turbut kyla naturalus klausimas, o kaip man Eli? Eli eli eli eli…tai labai jautrus, gana nedrasus vyrukas, kuris man nuolat kartojo, kad aš keliu šypseną ir kiekvieną kartą į mane pažiūrėjęs ima kvailai šypsotis. Tačiau, et, ne mano skonis. Per daug saldus. Alkoholis kala į smegenis, atsakau Eli, kad tegu pakartoja man tą patį ryte, tada patikėsiu ir perspėju, kad daugiau “no french kiss”. Vis tik Lietuvoj tada laukė manęs boyfriendas. Susikabinę rankom bandom pargrįžt namo, paveluojam į paskutinį metro, tad pėdinam pesčiomis. O pėdinti toli. Einam palei Seną, šnekam apie save.

“Na bet, Eli, kaip tai įmanoma? Mes kalbėjom vos kelis kartus! Be to, pažiūrėk, aš durnė, o tu gerokai vyresnis. Baik malt š ir sakyk kiek tau metų!” Vyrukas išrausta ir prisipažįsta..36eri…Dukart manasis. Lietuviškai raportuoju meiliai besiglaustančiai su amerikiečiu Aistei ir ta išverčia akis. NEGALI BŪTI. JAM??? NIEKADA NEDUOČIAU! Labai linksmai apie 5 ryto parsirandam namo. Man prasideda vidurnakčio beprotybė, pasidarau nusišnekolakiu ir pradedu pjauti grybą kaip reikiant. Apie 6 visi nulūžę miega.

Atsikeliu 17 valandą. Per miegus mačiau aplinkui besišlaistantį Eli. Atsikėlus jo neberandu, išvykęs į paskutinę festivalio dieną. Gregas su Aiste šnekučiuojasi virtuvėje. Šiandien jis išvyksta į Barseloną. Palydim, pasiemam vyno likučius, nusiperkam užkasti, einam prie Senos kanalo išgerti vyno.

KOŠMARAS, kokie prancūzai įkyrūs! Visą mūsų viešnagės laiką prie mūsų nuolat prisikabindavo kokie debilai, kai kurie net imdavo sekti. Kraupu. Prie kanalo atsitiko tas pats. Prisikabino kažkokie ir net po 3 tiesaus pasiuntimo neatsikniso su pasiūlymais eit išgert kavos. Tada atsistojau, pradėjau rėkti, net išrėžiau kažkokią kalbą, aplinkiniai man pradėjo ploti, o vyrukas su įžeistu orumu vėl mus pradėjo sekti, tada prisišliejom prie kažkokios kompanijos ir saugumas vėl buvo mūsų rankose :)

Po varginančios ekskursijos – pietūs

Begeriant vyną pro mus praėjo Eli. Pasakė turįs man, mažajai alkoholikei, kai ko skanaus atsigerti ir padavęs guminukų nubėgo namo pasiimti megztinį. Tada prie mūsų priėjo apsauginis-policininkas ir sužinojęs, kad esam iš Baltijos šalių ėmė rodyti savo geografines žinias :D Juokingas vyrukas.

Gėrėm kažkokį tikrai skanų likerį ir kalbėjom apie mūsų ateitį, kurios mano galvoje niekada nebuvo. Pažadėjo atvykti kada į Lietuvą. Oi, bus mamai džiaugsmo.

Ryte ištranzavom į Lietuvą. Kaip vėliau paaiškėjo, kursas nukrypo Čekijos link.

—

Kažkaip neįdomiai šiandien rašėsi