Elžbietos nuotykiai » Seni dienoraščiai

“Inteligento nuotykiai” – “nekaltas” sovietinis humoras

Opa pa, mano bloge atsirado dar viena nauja skiltis – seni dienoraščiai. Karts nuo karto įdėsiu kokį įdomesnį įrašą iš praeities įvykių :) Pirmasis šiandien:Cha cha, poniutės! Beskaitant labai nekaltą “anų laikų” anekdotų knygelę dar nekaltesniu pavadinimu “Inteligento nuotykiai” ,posakis “mūsų laikais to nebuvo” praranda prasmę.Tad kaip sako knygelės sudarytojas Petras Šibilskis “Taigi, skaitykite, juokitės. Linkiu jums malonių minučių!”:

ĮVADINĖ PASKAITA

Medicinos institute profesorius skaito įvadinę paskaitą tik ką priimtiems pirmojo kurso sudentams:
– Atsiminkite, mano jaunieji kolegos, kad geras gydytojas turi turėti tris pagrindines sąvybes: atidumą, stiprią širdį ir šaltakraujiškumą. Pabandysiu šias savybes pademonstruoti…Laborante, įvežkite lavoną!
Laborantas įvežė ant ratelių paguldytą lavoną. Profesorius priėjo prie lavono, pakėlė antklodę, įkišo pirštą į lavono užpakalį, po to ramiai įsikišo jį sau į burną ir kaip niekur nieko klausia:
-Gal kas nori iš jūsų tai pakartoti?
Auditorijoje tyla. Studentai sužavėti…Staiga atsikelia vienas studentas, greitai prieina prie lavono ir viską pakartoja. Studentai patenkinti: ir mes ne iš kelmo spirti!
Taip..dvi savybes jūs tikrai turite, – pagyrė studentą profesorius. – Bet jums dar trūksta atidumo…Kitaip jūs būtumėt pastebėjęs, kad į burną aš buvau įsikišęs kitą pirštą…

ĮVADINĖ DALIS

Kiekviena kvalifikuota paskaita turi turėti trumpą, originalią, intriguojančią įvadinę dalį, iš kurios lyg savaime seka pagrindinė paskaitos tema. Reikia pasakyti, kad tai pasiseka tik aukšto lygio dėstytojams…Štai kaip pradėjo savo paskaitą vienas medicinos instituto profesorius:Kai aš dar buvau studentas, labai mylėjau vieną mergaitę…Atrodom ir ji mane mylėjo, ir mes jau svajojome apie vestuves, bet..kelią perėjo mano draugas, ir viskas išįro. Tokiu būdu, kaip sakoma liaudyje, aš likau su nosimi. Tiesa, mano draugas liko visai be nosies…-Užsirašykite paskaitos temą: “Sifilis ir jo pasekmės”.

BLOGA ATMINTIS

-Prisiminkime praeitos paskaitos medžiagą, – siūlo medicinos instituto profesorius studentams prieš pradedant naują medžiagą. – Taigi, koks žmogaus organas gali padidėti 10 kartų?
Auditorija, beveik vien iš mergaičių, tyli.
-Jūs, drauge studente, – pakviečia vieną studentę profesorius.
Ta atsistojo, prunkštelėjo, paraudo ir tyli.
– Nežinote? Gerai, tada jums padės kaimynė iš kairės.
Ta atsistojo, sukikeno ir taip pat tyli…
-Gal kaimynė iš dešinės žino? – viliasi profesorius.
Ir ta paraudo ir tyli…
-Ech, jūs! Tokios jaunos esate, o tokią blogą atmintį turite! Juk tik keletą dienų atgal aš jums pasakojau, kad jeigu žmogus išsigąsta, tai jo akies lęšiukas gali padidėti 10 kartų…Tarp kitko tas jūsų “chi chi” – tik tris kartus…

NESKUBĖKITE!

Vienas senas profesorius skaitydamas paskaitas medicinos institute mėgdavo gana atvirus išsireiškimus. Kadangi auditorija daugiausiai buvo iš mergaičių, tai jos vieną kartą galutinai supyko ant profesoriaus ir nutarė jį pamokyti: kai jis dar kartą ką nors tokio nešvankaus leptelės, jos atsistos ir išeis iš auditorijos.Kita profesoriaus paskaita buvo apie lytinius organus. Profesorius viską išdėstė korektiškai, bet vienoje vietoje, kalbėdamas apie negrų organus, pabrėžė:- Nustatyta, kad negroidinės rasės vyrų organai vidutiniškai 30procentų didesni už baltųjų rasės, todėl, mielos mergaitės, siūlau tai gerai įsidėmėti…Studentės nutarė, kad šito jau pakanka, ir vienai davus ženklą, visos atsistojo ir patraukė durų link.Profesorius patylėjo minutėlę sutrikęs, paskui sušuko:- Mergaitės sustokite! Aš gerai suprantu jūsų nekantrumą, bet galiu nuraminti: garlaivis į Afriką išplaukia tik rytoj ir jūs laisvai suspėsite…

December 12th, 2007 | Comments Off on “Inteligento nuotykiai” – “nekaltas” sovietinis humoras

Pirmieji bandymai kurti absurdą

Naršiau po senus savo dokumentus ir radau pirmuosius prieš dvejus metus parašytus, ir deja, nevykusius bandymus kurti absurdą. Įvertinkite patys ;)

Marija, o už ką balandį pritreškei?

– Na va, atėjau pažaisti su šuneliu.
– Marija jį nužudė.
– …
– Cha chaPeteris čiožinėjo su pagalve po grindis, Marija bandė užmušti dar ir balandį, o tuo tarpu aš ieškojau KurVytė. Turbut reikėjo pradėt nuo KurVynas.


Juk Denis – arbatinukas -Sofi, juk sakiau Denio nerengti suknelėmis!
-Taip, jo liemuo per storas, – įsiterpė Kitas.
Tikra tiesa. Juk Denis – arbatinukas. Tiksliau, arbatinukė.

Jei jau kalbant apie arbatinukus, tai šis fotografuotas mano draugo Paberžėje, kur mes bandėm atsiminti senus-gerus laikus. Nuostabus sekmadienis, nuostabūs prisiminimai, ne toks jau nuostabus pigiausias vyšnių likeris. Aplankėme, žinoma, ir kapines, kur apačioje teka kryžiais bei visokiais kitokiais rakandais užterštas(!!!) upeliukštis. Jame ir plaukiojo šis arbatinukas. Tik visai ne Denis.


Bananius Išėjus į lauką supratau, kad negaliu pakęsti šalčio. Ir šis atsitikimas ar nutikimas, nežinau, patvirtina šitą mano šalčio nepakentimą. Išėjau į daugžmonbūrsusirinkvietavietę, pavadinimu MAXIMOUDA, kad nusipirkčiau brokolių ir dilginių žėlė. O po kažkurio laiko tarpo, eros turbūt, pro šoną praėjo vyriškis. Liesas toks. Turbūt. Sprendžiant iš užrašo ant nugaros “Aš myliu neskustus bananus” ir bananų mylėtojas. Bet juk tai visai nenusako jo tapatybės?

O lauke buvo taaaaip šalta, na tiesiog šiiiiitaip šalta, ir tas bananų mylėtojas padarė didžiausią savo gyvenime klaidą – pravėrė burną ir pabandė sugauti šviežio oro gūsnį. O kadangi šaltis buvo netik kad nežmoniškas, tačiau net ne arkliškas ar jokiu būdu ne žebenkštiškas, ėmė jam ir užšalo seilės. Nepakeliamas lyg slėgis šaltis plito toliau ties jo gomuriu, skrandžiu, dvylikapiršte žarna, žodžiu, iki pat kojos piršto, kuris buvo išgelbėtas tik todėl, jog dėl vaikystės traumos buvo iš plastilino. Skęstantysis ir už nežinia iš kur eketėj atsiradusio šiaudo griebiasi, o Bananius ėmė tuo didžiuoju ir plastilininiu kojos pirštu irtis priekin. Bet nelaimė gudri boba ir po vieną nevaikštanti, – kartą man pasakė Kurmis. Slinko slinko ir vis slinko šonan nelaimėlis ir pasiekė savo slinkimo tašką. Nežinau ar tai buvo numatyta, jog tas taškas – erdvė tarp tilto ir žemės. O žemės apačioj srūveno mažytis mažytis upeliukas su tiltučiuku. Tiesa, vėliau buvo minima, kad Benis, kaimynų katinas, matė nedidelį snaigę, panašią į begemotą. Bet grįžkime prie apšalėlio lyg snaigė krintančio nuo tilto. O gal tuo metu, jis įsivaizdavo, kad yra mutavusi į varną zylė ir tiesiog skrenda? Kaip bebūtų nukrito jis po upeliu ir stingdantis šaltis sulipdė jį su upelio molekulėmis. Praėjus kažkuriam laiko tarpui, ar net keliems tokiems tarpams, ėmė kažkokia bomžė ir pamatė Bananių. Nuo šiol vadinkime jį būtent taip, nors daugiau šiame tekste Bananius net ir neturėtų būti minimas. Įsisodino tą apšalusį tešlių sau į patefoną ir numuzikavo link autostrados. O koks bomžų reikalas kažkokia mūtavusi zylė?

Slinko slinko jis su savo plastilininiu pirštužėliu dar toliau, kito kelio link, kur 9 kartus pamatavęs pamatė, kad jokio plaukiančio tilto tikrai nėra, ir BUM! Sudužo į du tūkstančius tris šimtus keturiasdešimt devynias smulkias daleles, kurias susirinko Benio kačiukai ir žaidė lego.

Ne, nu aš tikrai negaliu pakęsti šalčio.

December 12th, 2007 | Comments Off on Pirmieji bandymai kurti absurdą
 

Powered by WordPress | Blue Weed by Blog Oh! Blog | Įrašų (RSS) ir Komentarų (RSS).

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Uždaryti
Skip to toolbar