Elžbietos nuotykiai

Kodėl katinas Ignas keliaus po Lietuvą

Šią vasarą pradėjau rašyti pasaką. Pasaką apie katino Igno kelionę po Lietuvą. Kas yra katinas Ignas? Tai vienas draugas padovanojęs stipriausią šios vasaros įspūdį. Jis netgi mano paprašytas parašė pasakos pačią pačią pradžią. Tačiau Ignas nėra katino Igno prototipas. Gal tik kartais. ir tai tik pradžioj (pvz., palėpė iš tiesų yra studentų teatras). O dabar mano pačios pradžios tęsinys:
________________

<…> Tačiau apie tai šiek tiek vėliau (na gal po 15 ar 20 puslapių), nes šis galvos pametimas, pavadinimu meilė, kaip kad įvardino pats katinas Ignas, privertė vargšą palėpės gyventoją šiek tiek kvankštelėti. Jis nustojo ėdęs (o gal pradėjo dar daugiau? ak, nepamenu), nustojo bendravęs, beveik nesišypsodavosi, o tik gulėdavo prie sraunaus upelio, tekančio už pastato su jo palėpe, ir daugybę laiko vienetų praspoksodavo į pūkuotus debesis.

Po kurio laiko debesys tai pastebėjo ir ėmė baisiausiai stebėtis tokiu akiplėšišku spoksojimu į jų baltus, neretai lengvai melsvus pūkelius, o pats storiausiasai debesis, vardu Ambrozijus, sukaupė visą drąsą ir prabilo į bestypsantį katiną Igną:

-Gerbiamasai Tamsta, tai, jog kasdien po kruopelytę nužiūrinėjate mūsų grožį dar galim pakęsti, tačiau jūsų dykaduoniavimas rodo blogą pavyzdį kitiems piliečiams ir smukdo šalies BVP!

Tai pasakęs debesis Ambrozijus galutinai susigėdo ir prapliupo smarkiu stambių lašų lietumi.

Sugėdintas įsimylėjęs katinas nebežinojo nė ką daugiau veikti be spitrijimosi į debesis. Tad grįžo į palėpę, atsisėdo ant skardinės nuo kukurūzų ir ėmė piktai tylėti. Kadangi tai nieko gero nedavė, nusprendė kreiptis į Visagalį:

-Mielas Dievuli, – mintyse pagalvojo, – KĄ MAN DARYTI?

Ir staiga – BUM – tiesiai Ignui ant galvos nuo viršutinės lentynos nukrito 87ųjų leidimo knyga “Automobiliu po Lietuvą”.

-Aš klausiau, ką man daryti, o ne kaip įsigyti galvos skaudulį! – dar labiau įtūžęs rėkė katinėlis. Neiškentęs tokių riksmų kur buvęs kur nebuvęs Ignui ant kaktos iššoko didelis didelis it koks Everestas gumbas.

-AAAAA!- nenustojo Ignas aimanavęs.

-Ar neužsičiaupsi, tu asilo galva! – kreipėsi į katiną gumbas.

-Aš ne asilo, o katino galva, – įsižeidęs pasakė katinas Ignas. – ir iš vis, ko čia dabar išdygai man ant kaktos?

-Ak, niekas nebegerbia gumbų kaip anksčiau, – dar syk prabilo gumbas. – Beje, mano vardas Kasparas.

-Malonu, – pro sukąstus dantis sukošė Ignas (nors ir įpykęs, šis katinas buvo labai mandagus ir gerai išauklėtas padaras).

-Puiku, taip jau geriau. Taigi kuo aš ten baigiau? Ak, taip, anksčiau tai būdavę laikai! Kai dar buvau mažas gumbelis, išdygdavau tik ant mažų išdykėlių vaikų kaktų. Jie mane pamatę iš pradžių labai nusigąsdavo, tačiau praėjus akimirkai ar dvejoms, jau nustebę džiaugdavosi ir šokinėdavo iš laimės kaip kokie maži begemotukai. O dabar? Dabar bando šaukštais sugrusti mane atgal arba bjauriai keiksnoja kaip kad tu…,-graudžiai užbaigė savo kalbą gumbas Kasparas.

-Nuoširdžiai užjaučiu, – jau meilesniu balsu murktelėjo Ignas ir netgi švelniai letenėle paglostė savo naująjį draugą.

-Dėkui, bet manęs gailėt neverta. Esu čia ne šiaip sau. išdygau padėti tau, nesusipratėli!

-Mmmm? – taip suklapsėjo nustebęs katinas blakstienomis, kad net akinių stiklai sučinksėjo “cinkt!”

-Verčiau liaukis čia murksėjęs ir paklausyk! Kai kas iš aukščiau išgirdo, ką tu čia burbuliuoji…

-Ir nusprendė užvožt man per galvą? Labai gudru, – pertraukė Kasparo kalbą Ignas.

-Ne, katino galva tu! tai buvo atsakymas į klausimą.

Staiga Ignas viską suprato ir gumbas lyg niekad ir nebuvęs pradingo jam nuo kaktos.

Apimtas entuziazmo atsisveikino su voru gyvenusiu lubų kairiajame kampe, pasiėmė antrą porą šortų, dantų (ar ilčių) šepetėlį, jau spėjusią apdulkėti gerą nuotaiką ir iškeliavo nuraminti geliančią širdį po gražiausią pasaulio kampelį, legendų vainikais apipintą gimtinę Lietuvą…O mes, žinoma, iš paskos.

_____________________

Smagu plunksnos pagalba nukeliauti ten ,kur neįmanoma, brangūs skaitytojai :)