Elžbietos nuotykiai

Kelionė po Europą autostopu. Paryžius (1 dalis)

Įdomu, ar gerai yra viską daryti paskutinę minutę? Gerai, kad partnerės/io ir nakvynės (šioks bei toks) ieškojimas buvo atliktas, jei ne paskutinę minutę, tai savaitę. Su daiktais taip nepasisekė, kadangi paskutinį prieškelioninį savaitgalį laksčiau kaip patrakus, o vakare dar apturėjau nerealiausią RETRO vakarėlį, tad tokiam atsakingam darbui kaip daiktų susikrovimas buvo skirta viena valanda prieš ištranzuojant. Ir ką? Nieko neužmiršau.

Apie ką aš čia? Ogi apie šios vasaros 3 savaičių maratoną autostopu po Europą! Lietuva-Lenkija-Vokietija-Olandija-Belgija-Prancūzija-Čekija-Lenkija-Lietuva.

Dėl to, kad dar negavau foto iš Aistės, pradėsiu nuo vidurio – Paryžiaus. Praleidome meilės mieste visą savaitę :)

Norėjau pasakot nuo trumpo epizodo, kaip aš sėdžiu ant savo milžiniškos kuprinės apšnerkštam metro ir laukiu Eli. Bet staiga prisiminiau, kad viskas prasidėjo daug anksčiau. Atsukam juostelę :) Read More …

Ar įmanoma tapti girtam nuo saldainių?

Grįžau va ką tik namo ir žiū – guli ant stalo saldainių su likeriu viduje dežutė su…vienu vienutėliu saldainiu. Na kagi, sveikiau figūrai, bet vis viena šeimynai numečiau bairį, kad nuo tiek tikrai neprisigersiu. Ir tikrai, kiek reiktų suvalgyti saldainių su likeriu, kad tapčiau girta? Read More …

Biški apie lietuvių literatūrą

Prisiminkite, mokiniai, GARŠVA (A. Škėma “Balta drobulė”) buvo menininkas. Būdamas aštuntokas jis skaitė tokių autorių, kaip Dostojevskis, Šopenhaueris, Gėtė, Gogolis, knygas.

GARŠVA buvo menininkas. Būdamas aštuntokas, jis išprievartavo nekaltą mergelę. Bet prisiminkime, GARŠVA buvo menininkas.

O man atrodo, kad jei jau GARŠVA nieko gero per savo gyvenimą neparašė, jis buvo paprasčiausias lūzeris.

—-
Visų pirmą Henriką Radauską pažinau kaip rašytoją. Nepatiko. Visai neseniai mokykloje “paemėm” jį kaip poetą. Sužavėjo. Tačiau aš ne apie tai.

Pati mokytoja parinko nemažai erotiškų Radausko eilėraščių nagrinėjimui. Kiekvieną šio eilėraščio žodį išnagrinėjome iki paskutinės raides per dvi ar daugiau pamokų:

MALDA Į BLONDINĘ

Blondine angele, palik raštelį mamai,
Kad grįši tik rytoj, ir pas mane ateik
Į smuklę ūžiančią ir išrišimą dramai,
Ramiai šypsodama, vidunaktį suteik.

Žiūrėki: vakaras nutildė šaltus vėjus,
Ir žvaigždės didelės į tavo langines
Kaip paukščiai beldžiasi, ir gelstančios alėjos
Maldauja verkdamos pasigailėt manęs.

O tu į operą renkiesi tualetą, –
Sprogdina veidrodį banga skambių šilkų, –
Ir, galvą žydinčią pasukusi iš lėto,
Gėriesi liemeniu ir debesiu plaukų.

Blondine kūdiki, numesk šilkinę suknią
Ir spindinčiais plaukais, kaip angelas sapne,
Pro stogą nusileisk į šitą liūdną smuklę
Ir lempas užgesink ir nuramink mane.

Kiekvieną įvaizdį, kiekvieną būdvardį, metaforą ir dar, bala žino ką, išnagrinėjome iki paskutinės raidės,  o pagrindinės eilėraščio minties, kad lyrinis “aš” tiesiog norėjo padaryti blondinę, taip ir nepaliečiame. O atrodo net suvokimo testo klausimas to klausia: “Kokie tikrieji lyrinio subjekto tikslai išaiškėja gale?” Mokytoja išrausta it burokas, ima kvailai juoktis ir atsako, kad vyriškis tenorėjo padėti damai įveikti jos drovumą.
Prievartautojai galėtų įsidėmėti šitą frazę ir pasinaudodami lietuvių literatūra bandyt save ginti.

Kodėl mokytojos visą literatūrą pateikia kaip nedrąsų Pavasarėlį iš pirmos “Altorių šešėly” knygos dalies…ir tai tik pirmos :)

—-
Man atrodo, kad mano paakiai vis tamsės tamsės, kol žmonėms pradės atrodyti, kad vietoj akių man tik dvi tamsios dėmės.

Papasakok, kaip svajoji gyventi

Man rūpi tu, SKAITYTOJAU :) Papasakok, kaip svajoji gyventi

Pamenu,kartą su mama sedėjome kavinėje ir aš jai aiškinau kaip mane užknisa pasaulis, jo purvas, ir kad norėčiau nuo viso to pabėgti į kokią nuošalią trobelę ir pasislėpti nuo veidmainiškumo, apgavysčių, neteisybės. Žodžiu, tapti laukine atsiskyrelė ir susikurti sau pasaulį tokį, kokio noriu pati :) Mama man pasakė, kad vis tiek nepabėgsiu. Dar tardama pirmuosius žodžius, supratau, kad ji teisi.

Tačiau vis tik apie kokį gyvenimą svajoju AŠ?
Norėčiau gyventi šokolado šaly ir nestorėti… Žinoma, juokauju (iš dalies) :)

Ateities autoportretas

—-
Atsikeliu ryte, tušas nutekėjęs. Tiesa, to niekas nemato, nes tušas iš tiesų egzistuoja tik mano vaizduotėje. Tiesiog man patinka nubėgusio tušo vaizdas ant susivėlusios galvos. Dažytis tiesiog nemėgstu. Į mane žiūri žiurkė. Gyvenu draugiškam skvote, kurio pirmame aukšte yra salė skirta koncertams, o salės kampe vakarais veikiantis bariukas. Kiekvieną savaitgalį vyksta įvairūs renginiai, tad liūdėti nėra kada. Kaip ir tynginiauti. Kiekvienas skvoto gyventojas privalo padaryti ką nors visos bendruomenės labui. Gyventi čia gavau pasiūlymą po 2 metų klajonių po pasaulį. Miestas didelis. Priklausau nežinomai menininkų grupuotei. Linksma kompanija, užsiemame gatvės menu ir perfomansais. Kartą net esame padarę bendrą parodą. Kolkas užsidirbu judriausioje gatvėje pardavinėdama savos gamybos atvirutes. Kartais iliustruoju kokią knygą vaikams. Manau atėjo laikas paduoti paraišką į artimiausią dailės akademiją.

—-

Tavo eilė pasakoti 

Eglei – Eglonija..

Ėjau šiandien iš mokyklos, snigo ant mano susivėlusios galvos snaigės,o minčių raizgalynėje atsirado dar viena beprotiška mintis skirta dovanoms ir giliai giliai įsiraizgė į patį vidurį. O aš per silpna sustabdyti savo minčių srautą…

Taigi norit pradžiuginti tarkim savo geriausią draugę Eglę? Padovanokit jai nuosavos valiutos! Darom taip:
Susirandat pačia gražiausią Eglės nuotrauką / Susirandat masę monetoms. Kadangi mūsų geriausios draugės Eglės mėgstamiausia spalva geltona, pakeiskim pinigų kūrimo kanonus iš pagrindų, imame plastmasę/ Susirandam įmonę, kuri pigiai išgraviruotų geriausios draugės Eglės atvaizdą ant jūsų monetos / Sugalvojame valiutos pavadinimą. Tarkim EGLIS.

–>–>

Vualia! Jūs jau turite prisidarę keletą ant net dešimtis Eglių ir jau galite eiti ir pradžiuginti geriausią draugę Eglę! Tačiau, jei jums netruksta pinigų ir noro, siūlau upgreidinti šitą variantą. Kam, po galais, reikalinga nuosava valiuta, jei nėra jos kur prakišti??? Taigi, susirandam papigiai arba ne (priklausomai nuo jūsų materialinės padėties) kokį sklypuką, pastatom rūmus ir paskelbiam nepriklausomybę. Susigalvojam pavadinimą – Eglonija. Paskelbiam Eglę Eglonijos karaliene. Paskelbiam eglį oficialia Eglonijos valiuta.

Žiūrim, kaip Eglei srūva džiuagsmo ašaros ;’)

Įrašas, nulipdytas iš plastelino

Dėmėsio! Perspėjimas: toliau skaitysite totaliai vaikišką įrašą!

Instrukcija, kaip elgtis atsidurus prekybos centre:
1. einate link kanceliarinių prekių
2. susirandate dažniausiai spalvotą dežutę ant kurios, gali būti nelietuviškai, užrašyta: PLASTELINAS.

Mano naujieji plasteliniai draugai

Na žinokit, kaip smaaaagu lipdyti iš plastelino! Read More …

Klausk Kotrynos vol. 1

Pažiūrėkite kaip angeliškai, lyg debesėlių apsupta, miega katė Kotryna. Taip saldžiai miegautis miegu gali tik dideli išminčiai, kokia Kotryna ir yra. Nors gerokai pavėluotai (katės irgi švenčia), Kotryna pagaliau atsako į pirmuosius klausimus!

Nuo čia tekstas neredaguotas ir iki paskutinės raidės parašytas pačios Kotrynos kanopomis, oi, atsiprašau, letenėlėmis:

Greitas lyg žaibas žaibuotą vasaros naktį pats pirmasis man uždavė klausimą didysis Toras, mew. “Sakyk, katyte, kas rūpi tavo šeimyninkei?“, – švelniai, kaip visai ne koks skandinavų griaustinio dievas, klausia jis. Na, kas, po velniais, per pirmasis klausimas? Lyg mano šeimyninkei neužtektų viso blogo, kurio mažiau nei 1 procentuką gaunu aš, pirmasis, tai ir pats brangiausiasis klausimas, kurį prisiminsiu visą savo bloginimo karjerą, yra apie ją??? Kad matytumėte, kaip ką tik pasišiaušiau. Ką gi atsakau, Torai. Mano šeimyninkė yra gana nervota būtybė, kuriai labiausiai rūpi sielos ramybė. Prisiskaitė kvaiša kažkokių knygų apie tai, kad gyvūnai teikia tą ramybę, tai nuolat pasigauna mane ir glosto, glosto, glosto, mučija visaip. Sakiau, reik apmyšti jos mėgstamiausias kelnes, gal apsiramins..?

Toliau it bitutė į mano pašto dežutę atzvimbia mielosios Kamilės klausimas “Ką galima įdomaus padovanoti šeimos nariams, kad neprireiktų daug išlaidų ir būtų daugiausia rankų darbo?”. Cha, mieloji Kamiliutė, matau klausimas užduotas prieš Kalėdas, tačiau aš tyčia jį atsakau tik dabar! Tokiems brangiems žmonėms, kaip artimieji, reikia dovanoti ytin kruopščiai ir nuoširdžiai parinktas dovanas, tad tikiuosi puikiai susitvarkėi ir be mano pagalbos. Tikiu tavim, mew. Na, o ateičiai patarčiau pavartyti šį tinklaraštį (anglų kalba) – 101 Handmade Gift Ideas. Tikras perliukas!

Ilzė mus su Elžbieta sveikina su šv. Kalėdomis. Ir tave ir tave, Ilze! Tikiuos pajutai Kalėdų dvasią. Aš tai, kai nušvilpiau pačią didžiausią kulšį nuo stalo, tikrai pajutau ;)

Visai neseniai Sliurpius manęs paklausė, kas mane paskatino kurti šį blogą. Na nors norėčiau, mew, prisiimti visus lauro lapus ir kitus pergalę reiškiančius atributus, teks prisipažinti, kad blogo sukurimas, mano katiniškam, bet aštriam protui, dar neįkandamas dalykas. Ir viskas dėl šių nepatogių letenėlių, kad jas kur! Tačiau šiomis dienomis matydama nutysusį liūdną šeimyninkės veidą, manau, kad tinklaraštis ją atitraukia nuo šiuo metu supančių problemų. Pssss, niekam nesakyk, meilė. Kvailas dalykas,cha. Dar savo stačiomis ausimis esu nugirdusi, kad tai, esą paskatina domėtis įvairiomis išties įdomiomis temomis. Ką žinau. Kam tos įdomios temos, jei esu aš?

——
Šiam kartui tiek. Užteks man varginti savo rudas akis, suprastės regėjimas, vėl iš manęs šaipysis nuo interpolo medžio drevėje šalia mūsų balkono besislapstantis erelis. O tai, patikėkit, visai nesmagu. Laukiu naujų klausimų, mew! Kaip visad, velniškai paprasta – 24 valandas per parą it koks načnykas veikia forma, kurią rasite viršuje. Viens du ir jūsų klausimas mano dežutėje!