Elžbietos nuotykiai

Lietuvoj būta tikrai gražių vietų – Kretinga

Straipsnis rašytas prieš metus beveik tuo pačiu laiku kaip dabar. Na o dabar mintimis į Kretingą!

Taip norėjosi prie jūros. Ir ne tik. Dar norėjosi atrasti kažką naujo. Juk Lietuvėlė tokia graži! Iš pradžių planuota aplankyti daug kur išgirtą, tačiau niekad savom akim nematytą miestelį – Nidą. Tačiau vos 5 minutėm pralėkus po idėjos gaunu iš vieno susirašinėjimo draugo per brūkšnelį tranzuotojo pasiūlymą savaitgalį išlėkti į jo mylimiausią Lietuvos kraštą – Kretingą. Kodėl gi ne? Aš sukrykščiu nesavu balsu, išsiviepusi iki ausų išsigiriu visiems namiškiams, kad savaitgalį varau į Kretingą ir su entuziazmu pranešu draugei, kad labai netradiciškai atšvęsim jos 18ąjį gimtadienį. Read More …

Nesugebančiai savo blogu pasirūpinti merginai reikia pagalbos!

Skelbimas: nesugebančiai savo blogu pasirūpinti vienišai merginai reikalingas programišius ar šiaip koks geras žmogus, kuris padėtų išnarplioti šį mano galvosūkį.

Problema tame, kad aš mėgėja visą man reikalingą grafiką piešti rankomis. Ir jei tai skirta internetui, tiesiog nuskanuoti. Jei tai būtų blogas.lt ar blogger ar Myspace aš susitvarkyčiau pati, bet, brolyti, wordpress kur kas sudėtingesnis riešutėlis. Jau turbūt mėnesį bandau susirasti man patinkantį šabloną, bet kur tau – visi jie vienodi, kaip vandens lašai. Jei ir yra koks gražesnis/įdomesnis tai jį jau bus pasigriebęs turintis, ką pasakyti ir kiti šmikiai :/

Ar atsirastų geradarys/ė padėsiantis mano piešinį paversti į šabloną?

Biški praeities:

Mano buvęs asmeninis tinklapis ir jo blogas

Myspace šablonai

Geros Žinios

Žinot, apie ką jau seniai seniai svajoju? Apie Geras Žinias. Ne tas Geras Žinias, kurias jums praneša telefonu, kad laimėjote milijoną ar kad išlaikėte egzaminą, o Geras Žinias televizijoje. Tik įsijunk TV aparatą 18:45 (ir pan.) ir iškart į mūsų akis ir ausis pabyra bjauriausi nusikaltimai, karai keliuose, vagystės ir viena kita ekonomikos ir sporto naujiena. O kur Geros Žinios? Kur naujienos, kuriomis galėtumėme džiaugtis, o ne tik kraipyti galvą “ojojoj kaip viskas blogai”?

Turėjau tokią idėją Gerų Žinių skyrelį bent pas save atsidaryti. T.y. kasdien prabėgti pro naujienų tinklapius ir surinkti, kas čia gero Lietuvoj ir pasauly atsitiko. Šiandien teko gerokai nusivilti. Tik pažiūrėkite, ką tesugebėjau rasti!

• “Lietuva yra tarp laisviausių pasaulio šalių, kasmetinėje savo ataskaitoje skelbia tarptautinė organizacija „Freedom House“. Aha, smagu. Tačiau nuotaiką iškart sugadina sekantis sakinys: “Tačiau jos ekspertai pažymi, jog kas penktoje valstybėje praėjusiais metais piliečių teisių sumažėjo.” In your face
• “Jau kitą mėnesį Lietuvos pirkėjai turės galimybę atsiskaityti už pirkinius be kasininko pagalbos. Šią galimybę suteiks prekybos tinklas „Iki”, pirmasis Baltijos šalyse pradėsiantis diegti savitarnos kasas.” Na nėra tai jau kažkokia Super Gera Žinia, bet visiems tikrai smagiau žinoti, kad dėl šitokių naujovių gali gerokai sumažėti laikas praleidžiamas eilėse. Ir tada sutaupytus laiko likučius galėsit paskirti kokiam geram darbui ;)
• Taip pat nedrįsčiau ginčytis dėl šios žinios gerumo: “Vokietijos mokslininkai mano, jog atskleidė žymiajame Leonardo da Vinci paveiksle „Mona Liza“ pavaizduotos moters tapatybę. Šimtmečius meno istorikai ir paveikslo gerbėjai spėliojo, kas iš tiesų buvo toji mįslingai besišypsanti moteris.”
• Gera Žinia ūkininkams! Vidutinė natūralaus pieno supirkimo kaina išaugo 53 procentais. Taigi, nors viena visuomenės dalis taps turtingesnė. Aišku, kad tai gali reikšti mums, paprastiems žmonėms, pieno pabrangimą, nutylėsiu. Juk čia Geros žinios, ar ne?

Viskas. Toliau infliacija, kaip kažkas pasidarė naują tattoo ar nusipirko suknelę… Gal Jūs žinot kokių Gerų Žinių?

neTIKROJI ZOMBIŲ ISTORIJA arba ko aš labiausiai bijau

Kartą seniai seniai žiūrėjau “Vaiduoklių medžiotojų” multiką ir ten rodė pagerintą namą-vaiduoklį. Jis išmėtydavo į namą įėjusius žmones po vieną ir pasitelkęs nežinia kokius sugebėjimus priversdavo susidurti su savo didžiausiomis baimėmis. Tada susimąsčiau – kokia mano didžiausia baimė? Ugnis? Vanduo? Mažų patalpų? Aukščio?
Ne, pasirodo kiekvieną kartą krupteliu pamačius, o kino teatre privalau įsikibti į draugo rankovępetįirtt, kai rodo filmus su zombiais. Beprotiškai bijau zombių. Kai kurie draugeliai mane net mėgsta paerzinti letai vilkdami kaip invalidai (o gal kaip zombiai, reiktų sakyti) vieną koją su skausmingai iškreipta veido išraiška ir dar plius gargaliuodami. Tada mano smegenyse išsijungia visi įmanomi realybės rodikliai ir imu bėgti į visas keturias puses :D

Aišku, jums įdomu ar esu kokį mielą gyvą numirelį mačius realybėje, kad jau taip bijau? NE. Su zombiais esu susidurusi tik filmuose. Kartą draugelis surengė man staigmeną – sako, kad turįs juokingą filmą su zombiais, tad tai gali padėt sumažinti mano baimę jiems. Tada dar paklausė ar skaičiau tą tinklapį, kur apie jų išvaizdos raidą filmuose papasakota nuo A iki Z. Neskaičiau, bet nusprendžiau susirasti ir su jumis pasidalinti.

O ne, jie jau čia, mano bloge! Read More …

Menas yra prekė

Cha, manėte, kad ir šiandien nesulauksit mano įrašo??? Manėte, kad užpuolė blogodepresija (mane iki šiol šitas terminas verčia iškristi iš klumpių ir raitytis iš juoko ant žemės)? Kad ir koks Jūsų atsakymas, šiandien pateiksiu labai rimtą straipsnį, kuris man, kaip būsimai dailininkei, yra ypač aktualus. Na tiksliau ne straipsnį, o keletos straipsnių maišalynę.

Visai neseniai mama parsinešė namo ankstesnį “Verslo klasės” numerį. Net aiktelėjau pamačius, kad Lietuvoje dar yra šitokių įdomių žurnalų! O ypatingai užkabino balsas.lt redaktorio Ernesto Parulskio straipsnis “Menas yra prekė(I)”. Vargšė aš, nes esu linkus viską visutėliai gyvenime gerokai supaprastinti. Maniau, eisiu, kyšiu visur savo portfolio į leidyklas, kad duotų iliustruot knygas, o šalia dar ir piešiu paveikslus, rengsiu parodas ir pan. Na pasirodo, kad taptum žinomas ir galėtum pragyventi iš savo meno neužtenka PAPRASČIAUSIAI rengti parodas. Tuoj paaiškinsiu kodėl citata iš straipsnio:

“Lietuvoje yra apie 2000 profesionalių menininkų-dalininkų, fotografų ir videomenininkų, – galinčių parduoti savo darbų. Ir jie visi yra nežinomi. Na, beveik visi. Man dažnas dalininkas gali paprieštarauti: “Aš nežinomas?? Aš surengiau 23 autorines parodas! Esu dalyvavęs 165 grupinėse parodose! Mano darbų įsigijo Vokietijos, JAV, Rusijos, Lenkijos, Švedijos ir šitos…Turkijos kolekcininkai ir muziejai! Į šią tiradą aš drąsiai atsakau: “Taip, tu (arba “jūs” – pagal aplinkybes) esi tiek pat žinomas, kiek Pilies gatvės tapytojas.” Kaip sudaromi dailininkų reitingai? Visiška tiesa – pagal parodas. Bet, jei nežinomas kūrėjas pirmą kartą dalyvauja vietinės galerijos surengtoje parodoje kartu su kitais nežinomais kūrėjais, jis gauna nulį reitingo balų. Karjera prasideda tuomet, kad dailininkas, aktyviai stumdymasis, siųsdamas gausius laiškus – ką ten laiškus – banderoles – su savo portfolio, ieškodamas užtarėjų, girdydamas, papirkinėdamas, permiegojęs su reitinginių parodų kuratoriais, eksponuoja savo darbą kartu su žinomais menininkais. Reitinguose skaičiuojama viskas (net koreliuojama su aukcionų rezultatais, bet tai nėra svarbiausias elementas) – internacionalumas, institucijos rangas, dalyviai. Ar sunku įsibrauti? Labai. Bet taip buvo visuomet – tik energingas, skandalingas, lengvai bendraujantis ir kitiems emociškai įdomus menininkas tampa žinomas. Ir galų gale parduoda savo darbų. Žinoma, yra ir kita išeitis – pomirtinė šlovė. Lietuvoje šį karjeros modelį pasirinkę beveik visi menininkai.“

Aha, vadinasi norint prastumti savo darbus reikia lėkti į Niujorką, nes ten koncentruojasi 46% pasaulinės meno rinkos, o gal Londoną? Šiame mieste meno pyragui atriekiami 27% rinkos, Paryžius ir Tokijas atitinkamai pasidalina 6.4% ir 4.9%. Ką renkates?

Tarkime, nenorite niekur išvažiuoti iš gimtosios Lietuvėlės. Kokie rinkos įstatymai šioje srityje galioja čia? Atsakymas gluminantis – jokie. Lietuviškas meno kūrinių indeksas neegzistuoja. Dailininkai dažniausiai stengiasi savo darbus pardavinėti tiesiai iš rankų. Taigi taip nėra galimybės ji pelningai realizuoti. Nes menininkas niekad nežino ar užsiprašė tinkamą kainą, o pirkėjas, ar ne per daug užmokėjo (Menorinka.lt) Įdomus Parulskio komentaras kitame interviu apie tai, kaip lietuviai renkasi dailininkus ir jų kūrinius:

“Vienas kriterijus aiškus – mados kriterijus, kurį suformuoja žiniasklaida. Nomedai Marčėnaitei savo kūrinius parduoti turbūt lengviau nei kokiam nors jos bendraamžiui, dirbančiam tiek pat kokybiškai, bet visiškai nežinomam? Antras kainos kriterijus – įprotis, besitęsiantis iš sovietinių laikų. Tuomet susiformavo kaina, kurią lėmė instituciniai kriterijai – vienas paveikslas tuomet kainavo maždaug mėnesio atlyginimą – jaunesni savo kūrinius parduodavo už bibliotekininko algą, vyresni ir populiaresni – už automobilių mechaniko. Taip viskas vyksta ir dabar – ką tik mokslus baigusiam studentui užtenka kasininkės algos, o žurnale „Žmonės“ interviu dalijančiam dailininkui už darbą reikia vyriausiojo vadybininko algos. Aš sutinku – tai gana teisingi dailės kainos formavimo kriterijai, bet teisingiausia vis dėlto yra antrinė rinka. O ji Lietuvoje neegzistuoja. Net atvirkščiai – kai netikėtai išnyra koks nors antrinės rinkos elementas – kad ir buvusio kunigo Ričardo Jakučio kolekcijos pardavimas iš varžytinių, – matyti, kad lietuviškoje antrinėje rinkoje kainos sumažėja: po dvidešimties metų klasikinių autorių, tavo aprašytų tyliųjų disidentų, darbai galiausia buvo parduoti pigiau, nei R. Jakutis juos įsigijo.“

Na daugelis skaitytų straipsnių buvo apie investavimą į meno kūrinius, šimtus indeksų, kaip pirkti, kaip parduoti. Keista, tačiau beskaitant susidaro toks įspūdis, kad dailės kūriniai skirti ne tam, kad jais grožėtumėmes, o kad perparduoti iki begalybės. Nes kuo ilgiau laikai vertingą darbą, tuo jis pelningesnis. Hmmm… Šiaip ar taip, reikės įsikalti gyvenimo pamokas galvon :)

Skraidančios kiaulės šaukia artėjantį pavasarį!

Stengiuosi kuo daugiau vaikščioti. Dažnai kelią nuo mokyklos iki namų įveikiu ne važiuodama autobusu, o pramankštindama kojas ir galvą. Kodėl galvą? Nes tuo metu mano galvoje dūzgia milijonai minčių. Šiandien einu ir dairaus aplinkui: dar tik žiemos vidurys, o aplinka man jau primena pavasarį – išlenda šunų kakučiai, visa žemė sužliugusi, viskas varva, atrodo tuoj žolė ims ryškiausiomis spalvomis žaliuoti kaip kokiam “Žiedų valdovo” filme. Na, akurat, pavasaris!

Tačiau grįžkim į žiaurią realybę. Kalendorius mums bado akis, kad iki pavasario liko 49 dienos. T.y. be 3 dienų puse žiemos…eee, pasirodo ne taip čia viskas ir blogai! Puse žiemos jau praėjo! Sušokime džiaugsmo šokį, meskime kepures į viršų! Jei norite pažiūrėti anksčiau nei pats Naglis Šulija, kokia bus vasara, teks palaukti sausio 25, nes ta diena, pasak tautosakos, ypatinga tuo visi įdėmiai stebėdavo orus. Buvo tikima, kad tos dienos priešpiečio oras atitinka pirmąją, o popietinis – antrąją žiemos pusę. Jeigu tądien saulėta, buvo spėjama būsiant gražią vasarą ir gerus metus, jei debesuota – tais metais daug žmonių mirsią, jeigu lyja ar sninga, tąmet būsiąs didelis brangymetis, nes javai supus, o jei smarkus vėjas pučia, tarp žmonių galintys kilti dideli neramumai.

Bene pagrindinis artėjančio pavasario atributas, skelbiantis pavasario pradžią, yra atgal parskrendančios kiaulės! Šie sparnuočiai jau iš tolo užuodžia artėjančią šilumą bei uragano greičiu atskriejančius vakarėlius prie ežero (tik būkit geri, susitvarkykit po savęs aplinką!). Pajutusios pavasarį, skraidančios kiaulės savo mažais, tačiau stipriais sparnais, grįžta gimtinėn ir neša visiems tik džiaugsmą ir taiką(?). Parodykite joms, kad pavasario šauklės yra laukiamos!

	<a href=”http://elzbieta.private.lt/skraidancios-kiaules” target=”_blank”><img border=”0″ src=”http://img484.imageshack.us/img484/5793/hipe0ys.jpg” width=”125″ height=”125″></a>
	<a href=”http://elzbieta.private.lt/skraidancios-kiaules” target=”_blank”><img border=”0″ src=”http://img484.imageshack.us/img484/1680/bijanti9cr.jpg” width=”125″ height=”125″></a>
	<a href=”http://elzbieta.private.lt/skraidancios-kiaules” target=”_blank”><img border=”0″ src=”http://img222.imageshack.us/img222/581/sportuojanti6nh.jpg” width=”125″ height=”125″></a>
	<a href=”http://elzbieta.private.lt/skraidancios-kiaules” target=”_blank”><img border=”0″ src=”http://img204.imageshack.us/img204/2223/linksmuole8du.jpg” width=”125″ height=”125″></a>
	<a href=”http://elzbieta.private.lt/skraidancios-kiaules” target=”_blank”><img border=”0″ src=”http://img205.imageshack.us/img205/1201/skraidanti3fp.jpg” width=”125″ height=”125″></a>
	<a href=”http://elzbieta.private.lt/skraidancios-kiaules” target=”_blank”><img border=”0″ src=”http://img209.imageshack.us/img209/9948/panke2dm7.jpg” width=”125″ height=”125″></a>

—

O lia lia…

Kelionė po Europą autostopu. Paryžius (2 dalis)

Pamiršau paminėti savo kelionės biudžetą. 3 savaitėms – 100 eurų. Beje, šiuo atveju aš dar turtuolė, nes šalia dar prie IX forto tranzavęs vaikinukas neturėjo jokio maisto ir vežėsi su savimi 40 eurų 2 savaitėms…

Naudojamos Grego nuotraukos, tad daug grožybių trūksta :(

Taigi susirašėm su Eli, gavom atsakymą, kad vis dar esam laukiamos. Pasinaudojusios viešbutyje pasiimta brošiurele su metro schema ir kitais naudingais adresais ir mini žemėlapiuku susirandam reikiamą stotelę, parašom Eli ir laukiam. Laukiam. Laukiam. Vėl parašom. Vėl laukiam. Spjaunam į laukimą ir pasiryžtam susirasti jo namus pačios. Ne taip ir sunku. Po 20 min. klaidžiojimų sunkios, it koks puntukas, jo namo durys mums atsidaro. Kas smagiausia, vakarų šalyse retai kur sutiksi tokį stebuklą kaip buto numeris. Butai žymimi pavardėmis. Taigi Eli buto paieškos užima dar 5 min. ir ramių gyventojų sutrukdymą. Read More …