Elžbietos nuotykiai

Dovanų vyniojimas // Pasidaryk pats

Kalėdos neišvengiamai ir kažko jau labai greitai artėja, kas jau nupirko ar padarė savo dovanas, kas nelabai (kas…ko žiūrit?)… Na bet šitie patarimai naudingi abiems pusėms – kaip įdomiai, netradiciškai suvynioti dovanas. Nes juk dovanos pateikimas yra lygiai toks pats svarbus kaip ir pati dovana. Žinoma, galit patikėti šį darbą floristėms, kurios suvynios jūsų dovaną be priekaištų į nuobodų čekždantį popierių vis vieną nupirktą iš Maximos ir pan., gal net užmes kokį bantuką, bet verčiau pasiknaisioti po neišsemiamą idėjų lobyną ir tas dovaneles suvynioti pačiam. Aš jau radau, ko noriu, o jūs? ;)

Sako paprastume – genialumas. RealSimple tinklapis siūlo daugybių daugybę iš ties paprastų ir gražiai atrodančių dovanos įpakavimo būdų. Ir iš vis tinklapis vertas dėmėsio. Make your life easier ;) O kad gyvenimas būtų dar lengvesnis, neprošal išmokti ir tradicinį dovanų vyniojimo būdą. Grrr…o man kaip neišeina, taip neišeina… Palengvink gyvenimą ir neversk planetos verkti – 10 žalių idėjų kaip panaudoti turimus resursus. O štai mūsų super mamytės savo turimus resursus nukopijavo ir pasidalino su mumis visa dovanų pakavimo knyga (žinau, kad pati kažkur giliai pasislėpus turiu…). O gale dar viena įdomi idėja – pasinaudojant surių sausainių pagalba išgaunamomis figurėlėmis papuošti (ir taip personalizuoti) dovaną. Stop stop stop, pamiršome vieną svarbiausių akcentų! O kaip dovanų popierius? Neužsikniskim Rudolfais ar eglės šakelėm raudonam fone. Paieškok, ko originalesnio:

Pasidaryk milžinišką Kit Kat // PimpThatSnack

Kažkada seniai seniai, kai dar egzistavo NKTV ten parodė šį neįtikėtiną tinklapį: pimpthatsnack.com, kuriame žmonės dalinasi 2,3 ar net 30 kartų didesnių nei realybėj populiarių saldumynų receptais. Argi kokiam jūsų draugui smalyžiui nebūtų malonus šokas gavus kad ir 3.5kg sveriantį Kit Kat batonėlį? Prisipažinsiu, man būtų. Ir tada nusispjaučiau į visas dietas, verkšlenimus dėl svorio ar smarkiai padidėsiantį cholesterolio kiekį. Tad jei turit tokį draugą/ę kaip aš, šis, ir daugelis kitų, receptas turėtų patikti. Va čia tai tikrai originali
dovana.

PRADEDAM!!!

MILŽINIŠKAS KIT KAT

12 pieniško šokolado plytelių po 200g (2.8kg viso)
3 dežutės vaflių ledams (nežinau ar tokius parduoda Lietuvos prekybos centruose, tačiau jų labai lengva išsikepti patiems. Pasikliaukit Pragaro Virtuve ar tiesiog paieška patiekalų
tinklapiuose).
1 maišelis šokoladinių sausų pusryčių
1 indelis šokoladinio kremo (ala “Nutela”)

Pirmas žingsnis. Pasidarome milžinišką Kit Kat formą. Recepto autoriai naudojo storą kartoną ir tiesiog jį suklijavo lipnia juostele. Daaaug lipnios juostelės, kad nebūtų jokių tarpų. Bei nepamirštam Kit Kat logo ;)

Antras žingsnis.Vidų apklijuojam folija (ypač atidžiai įspaudžiam foliją aplink raides), ištepam sviestu ir ištirpdę šiek tiek šokolado (geriausia tirpdyti inde įdėtame į verdantį vandenį) ištepam plonu šokolado sluoksniu mūsų geldelę ir įdedam į šaldytuvą (jei telpa :D ). Kol šokoladas sukietės pasidarom šiokį tokį įdarą – sumaišom šokoladinius dribsnius su šokoladinių kremu. Tada dedam taip: sluoksnis vaflių, sluoksnis įdaro, sluoksnis vaflių…na supratot ;) Kuomet užpildom visą formą pilnai, supilam likusį šokoladą į šonus. Mmmm…šokolaaadas… Ir žinoma sukišam vėl į šaldytuvą kietėti.

Trečias žingsnis.Toliau recepte rašoma apie problemas susijusias su
folija. Kaip ji įlindo į šokoladą ir pan. Tad patarčiau nuo pat pradžių naudot plėvelę skirtą maistui vynioti ;) Ketvirtas žingsnis.Suvyniojam dičkį į foliją ir susišaudom milžinišką Kit Kat pakuotę. Štai originalo ir papimpinto šokolado santykis:

Namų gamybos muilas // DIY

Gerai, mano brangieji blogo skaitytojai, pratęskim originalių dovanų temą :) Užmečiau ką tik akį į Aurellios blogą ir pamaniau – o tikrai kvapnus gražus muilas puiki dovana. O dar puikesnė dovana būtų savo rankomis pagamintas muilas! Iš pradžių dėl papratimo ieškojau informacijos anglų kalba, tačiau pasirodo ir lietuvių kalboje tokios info sočiai. Ypač informatyvus Rojaus Sodų straipsnis apie tai, kaip labai lengvai pasigaminti savadarbį muilą ir nebereikalingų likusių muilo gabalėlių arba kaip pasigaminti muilą pačiam nuo a iki z. Tiesa, muilo gaminimas užtrunka neilgai, tačiau jį reikia džiovinti nuo kelių savaičių iki mėnesio, nes pilnai neišdžiuvęs jis trupa, taigi einam griebiam samčius, kvapnųjį aliejų ir truputuką fantazijos ;)

Nuprausk dramblį. Nenoriu. Visi sako “nenoriu”, bet tu nuprausk dramblį

Prieš numirdamas noriu padaryti kažką didelio ir švaraus“. – ,;Eikite ir nuprauskite dramblį“. [John B. Morton]

Senas geras siurrealistinis blogas

Nors šiandien ne kokia tais blogerių veiksmo diena ar kažkas panašaus, noriu jums pristatyti mano jau seniai atrastą blogerę. Ne, manau geresnis apibūdinimas būtų – dienoraščių rašytoją eglermknt. Tiesa, dabar ne pats geriausias laikas ją pristatyti, nes įrašų kokybė šiek tiek suprastėjus, o ir patys įrašai tampa vis retesni ir retesni. Pateiksiu jums keletą ištraukų iš jos siurrealistinių pasakojimų. Daugelį šių pasakojimų jūs jau neberasit jos dienoraščiuose. O gaila. Taip pat jos rašiniai būna papildomi beprotiškais ryškių spalvų piešiniais, pačiomis trenkčiausiomis citatomis.

Prieš dvyliką metų, kažkurią vakaro dalį, pačiame nepastoviausiame ir nuolat besikeičiančiame Visatos centre, kur sulekia kiekviena jūsų išgalvota mintis, sulekia kiekviena bereikšmė televizijos laida, radijo aparatų triukšmas ir mobiliųjų skambėjimas. Štai suradus šitą vietą, suleiskite ten šaknis, nes čia, pralėkdami per didžiausią Pasaulio šarmą – laiką – susikerta aštuoni vėjai. Jeigu kada nors praregėjote užmerktomis akimis, tai jums neturėtų būti labai svarbu, tiesiog įsilklausykite ir pradėkite kelti dangų. —-Tik tiek nedaug, tik perlaužti visus stereotipus, išvalyti savo protą nuo visų perskaitytų knygų, taip godžiai metų metus kauptų žnių, laikraštinių istorijų, garsenybių skanadalų, filmų, spektaklių, gandų, sunaikinti savo ego ir grįžti į Amžinybę, į Nemirtingumą, palaimingą poilsį nuo daiktų, gyvų padarų, formų ir paties buvimo.

—

Salė buvo sklidina padarų, kurie man priminė žmones aprasojusiuose veidrodžiuose, ir jų judesiai buvo tarytum žuvų. Įvairiaspalvės šviesos kaitaliojosi krisdamos nuo lubų ir banguodamos įsiliejo į kūnų sąmyšį. Jų kimūs balsai, stiklinės muzikos ošimas raibuliavo lyg milžiniškam akvariume. Aš buvau jo vidury.

Tie žuvažmogiai šoko. Jie sukosi pro mane vienodais, taisyklingais judesiais, šiurendami savo kojomis. Kai aš išsižiojau juos užkalbinti, jie visi plačiai išsišiepė, atverdami juodas kiaurymes, apvestas blizgančiais dantimis. Aš neužkliudžiau jų. Jie prasiskleisdavo kaip vanduo ir vėl užsidarydavo užpakaly manęs. jie dūko it pamišėliai. Ir žiūrėdami įmane juodomis kiaurymėmis, mojavo rankų pelekais.

Aš pajutau, kad visa tai lūžta iš tikrovės rėmų.—Ech, tarčiokai jūs, nelaimingi. Ką jūs žinot. Ech ….

Apie tai kaip praeinančios vasaros vėjuje supasi platano sėklos, krentančios nuo Platano medžio.

Apie tai, kaip palangės ošia.

Apie buvimo medžiu džiugesį. Oo, tai – labai įdomus jausmas. Reikės, kol nevėlu pabandyti užsiauginti lapus.

Apie angelus auksinėmis barzdomis, žaliais sparnais ir gydomaisiais sandalais. O taip, jie mane aplanko. Ir sėdi ten kur jūs sėdite, mielieji.

Visa tai atsitiko tada, kai aš supratau, jog pasaulis galiausiai visiškai išprotėjo. Pastačiau Beprotnamį jam patalpinti. Tikėkimės pasveiks. O aš pagyvensiu ten.

—-

Tą pačią akimirką pajutau, kad mano smegenų dugnas iškrito.

Mano akys išsivertė išvirkščios.

Pėdos – jos pradėjo varvėti iš pakaušio.

Patalpa aplink mane išsilakstė, pradėjo usktis, pavirto nebūtimi, o aš pati pagavau save slystant akimirka į savo nuosavą bambą.

Žmogus viena ranka – ne kambarys su vienu langu.

—-

Laiptinėje išsuko lemputes, todėltrylikamečiai vėl pradėjo ten bučiuotis.

Todėl svirduliuojantys girtuokliaisurenka vis daugiau mėlynių

Todėl apšnerkštos ir apspjaudytoslaiptinės sienos įgyja drąsos ir pradeda spardytis

Jeigu kartą rasit ant žemės besivoliojantį rankšluostį, o jame – mane, tai reiškia:Ačiū man jau gana. Išskalbkit mane ir padžiaukit.

“Inteligento nuotykiai” – “nekaltas” sovietinis humoras

Opa pa, mano bloge atsirado dar viena nauja skiltis – seni dienoraščiai. Karts nuo karto įdėsiu kokį įdomesnį įrašą iš praeities įvykių :) Pirmasis šiandien:Cha cha, poniutės! Beskaitant labai nekaltą “anų laikų” anekdotų knygelę dar nekaltesniu pavadinimu “Inteligento nuotykiai” ,posakis “mūsų laikais to nebuvo” praranda prasmę.Tad kaip sako knygelės sudarytojas Petras Šibilskis “Taigi, skaitykite, juokitės. Linkiu jums malonių minučių!”:

ĮVADINĖ PASKAITA

Medicinos institute profesorius skaito įvadinę paskaitą tik ką priimtiems pirmojo kurso sudentams:
– Atsiminkite, mano jaunieji kolegos, kad geras gydytojas turi turėti tris pagrindines sąvybes: atidumą, stiprią širdį ir šaltakraujiškumą. Pabandysiu šias savybes pademonstruoti…Laborante, įvežkite lavoną!
Laborantas įvežė ant ratelių paguldytą lavoną. Profesorius priėjo prie lavono, pakėlė antklodę, įkišo pirštą į lavono užpakalį, po to ramiai įsikišo jį sau į burną ir kaip niekur nieko klausia:
-Gal kas nori iš jūsų tai pakartoti?
Auditorijoje tyla. Studentai sužavėti…Staiga atsikelia vienas studentas, greitai prieina prie lavono ir viską pakartoja. Studentai patenkinti: ir mes ne iš kelmo spirti!
Taip..dvi savybes jūs tikrai turite, – pagyrė studentą profesorius. – Bet jums dar trūksta atidumo…Kitaip jūs būtumėt pastebėjęs, kad į burną aš buvau įsikišęs kitą pirštą…

ĮVADINĖ DALIS

Kiekviena kvalifikuota paskaita turi turėti trumpą, originalią, intriguojančią įvadinę dalį, iš kurios lyg savaime seka pagrindinė paskaitos tema. Reikia pasakyti, kad tai pasiseka tik aukšto lygio dėstytojams…Štai kaip pradėjo savo paskaitą vienas medicinos instituto profesorius:Kai aš dar buvau studentas, labai mylėjau vieną mergaitę…Atrodom ir ji mane mylėjo, ir mes jau svajojome apie vestuves, bet..kelią perėjo mano draugas, ir viskas išįro. Tokiu būdu, kaip sakoma liaudyje, aš likau su nosimi. Tiesa, mano draugas liko visai be nosies…-Užsirašykite paskaitos temą: “Sifilis ir jo pasekmės”.

BLOGA ATMINTIS

-Prisiminkime praeitos paskaitos medžiagą, – siūlo medicinos instituto profesorius studentams prieš pradedant naują medžiagą. – Taigi, koks žmogaus organas gali padidėti 10 kartų?
Auditorija, beveik vien iš mergaičių, tyli.
-Jūs, drauge studente, – pakviečia vieną studentę profesorius.
Ta atsistojo, prunkštelėjo, paraudo ir tyli.
– Nežinote? Gerai, tada jums padės kaimynė iš kairės.
Ta atsistojo, sukikeno ir taip pat tyli…
-Gal kaimynė iš dešinės žino? – viliasi profesorius.
Ir ta paraudo ir tyli…
-Ech, jūs! Tokios jaunos esate, o tokią blogą atmintį turite! Juk tik keletą dienų atgal aš jums pasakojau, kad jeigu žmogus išsigąsta, tai jo akies lęšiukas gali padidėti 10 kartų…Tarp kitko tas jūsų “chi chi” – tik tris kartus…

NESKUBĖKITE!

Vienas senas profesorius skaitydamas paskaitas medicinos institute mėgdavo gana atvirus išsireiškimus. Kadangi auditorija daugiausiai buvo iš mergaičių, tai jos vieną kartą galutinai supyko ant profesoriaus ir nutarė jį pamokyti: kai jis dar kartą ką nors tokio nešvankaus leptelės, jos atsistos ir išeis iš auditorijos.Kita profesoriaus paskaita buvo apie lytinius organus. Profesorius viską išdėstė korektiškai, bet vienoje vietoje, kalbėdamas apie negrų organus, pabrėžė:- Nustatyta, kad negroidinės rasės vyrų organai vidutiniškai 30procentų didesni už baltųjų rasės, todėl, mielos mergaitės, siūlau tai gerai įsidėmėti…Studentės nutarė, kad šito jau pakanka, ir vienai davus ženklą, visos atsistojo ir patraukė durų link.Profesorius patylėjo minutėlę sutrikęs, paskui sušuko:- Mergaitės sustokite! Aš gerai suprantu jūsų nekantrumą, bet galiu nuraminti: garlaivis į Afriką išplaukia tik rytoj ir jūs laisvai suspėsite…

Pirmieji bandymai kurti absurdą

Naršiau po senus savo dokumentus ir radau pirmuosius prieš dvejus metus parašytus, ir deja, nevykusius bandymus kurti absurdą. Įvertinkite patys ;)

Marija, o už ką balandį pritreškei?

– Na va, atėjau pažaisti su šuneliu.
– Marija jį nužudė.
– …
– Cha chaPeteris čiožinėjo su pagalve po grindis, Marija bandė užmušti dar ir balandį, o tuo tarpu aš ieškojau KurVytė. Turbut reikėjo pradėt nuo KurVynas.

---

Juk Denis – arbatinukas -Sofi, juk sakiau Denio nerengti suknelėmis!
-Taip, jo liemuo per storas, – įsiterpė Kitas.
Tikra tiesa. Juk Denis – arbatinukas. Tiksliau, arbatinukė.

Jei jau kalbant apie arbatinukus, tai šis fotografuotas mano draugo Paberžėje, kur mes bandėm atsiminti senus-gerus laikus. Nuostabus sekmadienis, nuostabūs prisiminimai, ne toks jau nuostabus pigiausias vyšnių likeris. Aplankėme, žinoma, ir kapines, kur apačioje teka kryžiais bei visokiais kitokiais rakandais užterštas(!!!) upeliukštis. Jame ir plaukiojo šis arbatinukas. Tik visai ne Denis.

---

Bananius Išėjus į lauką supratau, kad negaliu pakęsti šalčio. Ir šis atsitikimas ar nutikimas, nežinau, patvirtina šitą mano šalčio nepakentimą. Išėjau į daugžmonbūrsusirinkvietavietę, pavadinimu MAXIMOUDA, kad nusipirkčiau brokolių ir dilginių žėlė. O po kažkurio laiko tarpo, eros turbūt, pro šoną praėjo vyriškis. Liesas toks. Turbūt. Sprendžiant iš užrašo ant nugaros “Aš myliu neskustus bananus” ir bananų mylėtojas. Bet juk tai visai nenusako jo tapatybės?

O lauke buvo taaaaip šalta, na tiesiog šiiiiitaip šalta, ir tas bananų mylėtojas padarė didžiausią savo gyvenime klaidą – pravėrė burną ir pabandė sugauti šviežio oro gūsnį. O kadangi šaltis buvo netik kad nežmoniškas, tačiau net ne arkliškas ar jokiu būdu ne žebenkštiškas, ėmė jam ir užšalo seilės. Nepakeliamas lyg slėgis šaltis plito toliau ties jo gomuriu, skrandžiu, dvylikapiršte žarna, žodžiu, iki pat kojos piršto, kuris buvo išgelbėtas tik todėl, jog dėl vaikystės traumos buvo iš plastilino. Skęstantysis ir už nežinia iš kur eketėj atsiradusio šiaudo griebiasi, o Bananius ėmė tuo didžiuoju ir plastilininiu kojos pirštu irtis priekin. Bet nelaimė gudri boba ir po vieną nevaikštanti, – kartą man pasakė Kurmis. Slinko slinko ir vis slinko šonan nelaimėlis ir pasiekė savo slinkimo tašką. Nežinau ar tai buvo numatyta, jog tas taškas – erdvė tarp tilto ir žemės. O žemės apačioj srūveno mažytis mažytis upeliukas su tiltučiuku. Tiesa, vėliau buvo minima, kad Benis, kaimynų katinas, matė nedidelį snaigę, panašią į begemotą. Bet grįžkime prie apšalėlio lyg snaigė krintančio nuo tilto. O gal tuo metu, jis įsivaizdavo, kad yra mutavusi į varną zylė ir tiesiog skrenda? Kaip bebūtų nukrito jis po upeliu ir stingdantis šaltis sulipdė jį su upelio molekulėmis. Praėjus kažkuriam laiko tarpui, ar net keliems tokiems tarpams, ėmė kažkokia bomžė ir pamatė Bananių. Nuo šiol vadinkime jį būtent taip, nors daugiau šiame tekste Bananius net ir neturėtų būti minimas. Įsisodino tą apšalusį tešlių sau į patefoną ir numuzikavo link autostrados. O koks bomžų reikalas kažkokia mūtavusi zylė?

Slinko slinko jis su savo plastilininiu pirštužėliu dar toliau, kito kelio link, kur 9 kartus pamatavęs pamatė, kad jokio plaukiančio tilto tikrai nėra, ir BUM! Sudužo į du tūkstančius tris šimtus keturiasdešimt devynias smulkias daleles, kurias susirinko Benio kačiukai ir žaidė lego.

Ne, nu aš tikrai negaliu pakęsti šalčio.