Elžbietos nuotykiai » Archyvas » Pirmieji bandymai kurti absurdą

Pirmieji bandymai kurti absurdą

Naršiau po senus savo dokumentus ir radau pirmuosius prieš dvejus metus parašytus, ir deja, nevykusius bandymus kurti absurdą. Įvertinkite patys ;)

Marija, o už ką balandį pritreškei?

– Na va, atėjau pažaisti su šuneliu.
– Marija jį nužudė.
– …
– Cha chaPeteris čiožinėjo su pagalve po grindis, Marija bandė užmušti dar ir balandį, o tuo tarpu aš ieškojau KurVytė. Turbut reikėjo pradėt nuo KurVynas.


Juk Denis – arbatinukas -Sofi, juk sakiau Denio nerengti suknelėmis!
-Taip, jo liemuo per storas, – įsiterpė Kitas.
Tikra tiesa. Juk Denis – arbatinukas. Tiksliau, arbatinukė.

Jei jau kalbant apie arbatinukus, tai šis fotografuotas mano draugo Paberžėje, kur mes bandėm atsiminti senus-gerus laikus. Nuostabus sekmadienis, nuostabūs prisiminimai, ne toks jau nuostabus pigiausias vyšnių likeris. Aplankėme, žinoma, ir kapines, kur apačioje teka kryžiais bei visokiais kitokiais rakandais užterštas(!!!) upeliukštis. Jame ir plaukiojo šis arbatinukas. Tik visai ne Denis.


Bananius Išėjus į lauką supratau, kad negaliu pakęsti šalčio. Ir šis atsitikimas ar nutikimas, nežinau, patvirtina šitą mano šalčio nepakentimą. Išėjau į daugžmonbūrsusirinkvietavietę, pavadinimu MAXIMOUDA, kad nusipirkčiau brokolių ir dilginių žėlė. O po kažkurio laiko tarpo, eros turbūt, pro šoną praėjo vyriškis. Liesas toks. Turbūt. Sprendžiant iš užrašo ant nugaros “Aš myliu neskustus bananus” ir bananų mylėtojas. Bet juk tai visai nenusako jo tapatybės?

O lauke buvo taaaaip šalta, na tiesiog šiiiiitaip šalta, ir tas bananų mylėtojas padarė didžiausią savo gyvenime klaidą – pravėrė burną ir pabandė sugauti šviežio oro gūsnį. O kadangi šaltis buvo netik kad nežmoniškas, tačiau net ne arkliškas ar jokiu būdu ne žebenkštiškas, ėmė jam ir užšalo seilės. Nepakeliamas lyg slėgis šaltis plito toliau ties jo gomuriu, skrandžiu, dvylikapiršte žarna, žodžiu, iki pat kojos piršto, kuris buvo išgelbėtas tik todėl, jog dėl vaikystės traumos buvo iš plastilino. Skęstantysis ir už nežinia iš kur eketėj atsiradusio šiaudo griebiasi, o Bananius ėmė tuo didžiuoju ir plastilininiu kojos pirštu irtis priekin. Bet nelaimė gudri boba ir po vieną nevaikštanti, – kartą man pasakė Kurmis. Slinko slinko ir vis slinko šonan nelaimėlis ir pasiekė savo slinkimo tašką. Nežinau ar tai buvo numatyta, jog tas taškas – erdvė tarp tilto ir žemės. O žemės apačioj srūveno mažytis mažytis upeliukas su tiltučiuku. Tiesa, vėliau buvo minima, kad Benis, kaimynų katinas, matė nedidelį snaigę, panašią į begemotą. Bet grįžkime prie apšalėlio lyg snaigė krintančio nuo tilto. O gal tuo metu, jis įsivaizdavo, kad yra mutavusi į varną zylė ir tiesiog skrenda? Kaip bebūtų nukrito jis po upeliu ir stingdantis šaltis sulipdė jį su upelio molekulėmis. Praėjus kažkuriam laiko tarpui, ar net keliems tokiems tarpams, ėmė kažkokia bomžė ir pamatė Bananių. Nuo šiol vadinkime jį būtent taip, nors daugiau šiame tekste Bananius net ir neturėtų būti minimas. Įsisodino tą apšalusį tešlių sau į patefoną ir numuzikavo link autostrados. O koks bomžų reikalas kažkokia mūtavusi zylė?

Slinko slinko jis su savo plastilininiu pirštužėliu dar toliau, kito kelio link, kur 9 kartus pamatavęs pamatė, kad jokio plaukiančio tilto tikrai nėra, ir BUM! Sudužo į du tūkstančius tris šimtus keturiasdešimt devynias smulkias daleles, kurias susirinko Benio kačiukai ir žaidė lego.

Ne, nu aš tikrai negaliu pakęsti šalčio.

December 12th, 2007 Randasi Seni dienoraščiai


Komentarai uždrausti



Powered by WordPress | Blue Weed by Blog Oh! Blog | Įrašų (RSS) ir Komentarų (RSS).

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Uždaryti
Skip to toolbar