Aš noriu būti valkata
Neseniai atradau vieną nerealiausių straipsnių ever. Jo dėka dabar dar tvirčiau žinosiu, ką atsikirsti “akmenims, trukdantiems matyti savo švyturį”. Apturėjau aš čia kažkurią dieną gyvenimo trenerio paskaitą, kur išgirdau keletą įdomių (pvz. kad žmonės skirstomi į audialus, vizualus ir kinestetikus ir bla blla bla) ir keletą jau seniai žinomų dalykų (kaip kad SMART formulė, organų atitikmenys rankoje ir pan.). Ten mums kalė ir kalė į galvas, kad savo tikslo reikia siekti visomis keturiomis. Na šitai ir taip aišku, viso to esmė buvo išvis tą tikslą susikurti, nes gyvenimas be tikslo beprasmis (ale kaip aš čia banaliai kalbu). Deja, man to nereikėjo. Jau antri metai mano švyturis yra kelionės.Šią vasarą iškeliavau autostopu po Europą ir pamačiau ir patyriau daaaug nuostabiausių dalykų. Tos trys savaitės buvo pilnos skubos ir PILNATVĖS. Tada gerai pajutau, kad kolkas mano širdis, esmė yra kelias. Ir jame sutikti žmonės. Pamenu kalbėjau su čeku Johny, kuomet vaikščiojom po Prahą apie visą šį reikalą. Aš tuomet pasakiau, kad man svarbiau yra ne pastatai (nes mes vis juokėmės iš japonų, kurie buvo apspitę kažkokį tais Prahos tiltą), o kelyje sutikti žmonės. Ir jis tada man atsakė, kad turbūt žmonėms lengviau bendrauti su pastatais nei su realiais žmonėmis :) Iki šiol labai gerai prisimenu šią frazę.
Dabar labai gerai žinau, kad baigus mokyklą, vasarą apkeliausiu visus Lietuvos festivalius ir tada rugpjučio kažkur vidury pradėsiu savo metus truksiančią odisėją po pasaulį, pavadinimu “Gyvenk ir žvenk”. Noriu daugiau sužinoti apie skvotų kultūrą, pasisemti įkvėpimo, padaryti savo gyvenimą tokį “kad, jei pagal jį būtų sukurtas filmas, ji būtų įdomu žiūrėti”. Tačiau daugelis tiek pažįstamų tiek artimųjų tai išgirdę išpučia akis ir pareiškia, kad taip esą negalima! Iškart nestoti??? Nesąmonė! Tiesą buvo vieno draugo žodžiai, kurie privertė susimąstyti: “Jei nestudijuosi iškart, paskui gali to tiesiog nebenorėti”. Kitaip sakant, aptingti. Ne, mielas drauge, aš noriu mokytis. Mokytis man patinka. Stosiu tik ten, kur noriu ir bandysiu tol, kol įstosiu ar užteks jaunatviško maksimalizmo, bet prieš tai noriu pasilinksminti. O be to, keliaujant taip pat mokinsiuos. Žmogus mokinasi visą gyvenimą.
Taigi, kas per straipsnis? Tai Isabelles Eberhardt (labai spalvota asmenybė, sakyčiau) rašinys “Apie valkatavimą”. Jis toks nuostabus, kad negaliu išskirti kokios tai dalies, tad pateiksiu visą:
Nedaug yra intelektualų, kurie kartais pasvarsto apie teisę būti valkatomis, laisvę klajoti. Bet juk valkatavimas yra išsigelbėjimas, o gyvenimas kelyje yra laisvės esmė – turėti drąsos, nusimesti grandines, kuriomis mus sukaustė modernus gyvenimas (o juk jis mums siūlė daugiau laisvės), tada pasiimti simbolinį ryšulį ir lazdą ir išeiti!
Tam, kas suvokia atsiskyrėliškos laisvės vertę ir pažįsta jos nuostabų skonį (juk nė vienas, nebūdamas vienišas, nėra laisvas), išėjimas yra visų drąsiausias ir gražiausias veiksmas
Tai galbūt egoistiškas džiaugsmas. Bet tam, kurį patraukia tasai skonis, tai – džiaugsmas.
Būti vienišu, mažai ko reikalauti, būti ignoruojamu, būti autsaideriu, kuris visur jaučiasi kaip namie, ir ilgai savomis kojomis keliauti, kol pasaulis bus nugalėtas.
Sveikatingas pakeleivis, kuris sėdi prie kelio ir žvelgia į horizontą priešais save – ar jis ne absoliutus žemės, vandenų ir net dausų valdovas? Koks namisėda gali prilygti jam galia ir turtais? Jo turtai neturi ribų, jo imperijoje nesama įstatymo. Joks darbas neprilenks jo prie žemės. Nes dosnioji, gražioji žemė jau priklauso jam.
Mūsų moderniojoje visuomenėje nomadas yra parijas, „neturintis tikslios gyvenamosios vietos“. Pridėdami šiuos žodžius prie bet kurio žmogaus, kurio išvaizdą laiko netvarkinga, įstatymų leidėjai ir vykdytojai gali nulemti žmogaus likimą.
Turėti namus, šeimą, nuosavybę ar visuomeninių funkcijų, turėti apibrėžtą pragyvenimo šaltinį ir būti naudingu sraigteliu socialinėje mašinoje – visi šie dalykai atrodo būtini, netgi nepakeičiami didžiumai žmonių, įskaitant intelektualus ir netgi tuos, kurie manosi esą visiškai išsilaisvinę. Tačiau tie dalykai yra dar viena vergijos, atsirandančios kontakto su kitais, ypač reglamentuojamo ir dažnai besikartojančio kontakto metu.
Visada su pagarba, netgi su pavydu klausydavausi, kai kalbėdavo piliečiai dvidešimt ar trisdešimt metų išgyvenę tame pačiame miesto kvartale, o gal net tame pačiame name, ir niekad neišvykę iš savo gimtojo miesto.
Nepajutę kankinančio poreikio pažinti ir pamatyti, kas yra ten, anapus slėpiningos melsvos horizonto uždangos, nesupratę, koks monotoniškas yra sutvarkytas gyvenimas, kaip jis veda į depresiją, nežvelgę į boluojantį kelią, vedantį į nežinomus tolius, neišgirdę liepimo atsiduoti tam keliui ir eiti juo, per kalnus ir klonius. Bailus įtikėjimas, kad žmogus turi likti vienoje vietoje, per daug panašus į gyvūnų, nešulinių gyvulių, atbukintų tarnystės ir pripratusių prie savų pakinktų, abejingumą.
Kiekviena valda turi ribas, kiekvienas įstatymas tarnauja galios organizacijoms. Bet valkata valdo visą platų pasaulį, kuris užsibaigia tik neegzistuojančiu horizontu, o jo imperija neapčiuopiama, nes jo viešpatavimas ir džiugesys yra dvasiniai dalykai.
December 2nd, 2007 at 9:13 pm
Šiandien kaip tik su katinu mąstėm veltėdiškumo ir įsipareigojimų tema. Geras straipsnis.
December 3rd, 2007 at 9:21 pm
teisingas straipsnis
March 20th, 2008 at 11:57 pm
valkatomis buvo pvz. Voltaire, na o Diogenas – valkata su stažu.
O šiaip man jū gaila. Pavalkataut gera. Bet būt valkata- 4 menesiai iki pilnos degradacijos ( šios vasaros Prahoj suicidologų kongresas)
May 28th, 2008 at 6:03 pm
dromomanija