Elžbietos nuotykiai

Menas yra prekė

Cha, manėte, kad ir šiandien nesulauksit mano įrašo??? Manėte, kad užpuolė blogodepresija (mane iki šiol šitas terminas verčia iškristi iš klumpių ir raitytis iš juoko ant žemės)? Kad ir koks Jūsų atsakymas, šiandien pateiksiu labai rimtą straipsnį, kuris man, kaip būsimai dailininkei, yra ypač aktualus. Na tiksliau ne straipsnį, o keletos straipsnių maišalynę.

Visai neseniai mama parsinešė namo ankstesnį “Verslo klasės” numerį. Net aiktelėjau pamačius, kad Lietuvoje dar yra šitokių įdomių žurnalų! O ypatingai užkabino balsas.lt redaktorio Ernesto Parulskio straipsnis “Menas yra prekė(I)”. Vargšė aš, nes esu linkus viską visutėliai gyvenime gerokai supaprastinti. Maniau, eisiu, kyšiu visur savo portfolio į leidyklas, kad duotų iliustruot knygas, o šalia dar ir piešiu paveikslus, rengsiu parodas ir pan. Na pasirodo, kad taptum žinomas ir galėtum pragyventi iš savo meno neužtenka PAPRASČIAUSIAI rengti parodas. Tuoj paaiškinsiu kodėl citata iš straipsnio:

“Lietuvoje yra apie 2000 profesionalių menininkų-dalininkų, fotografų ir videomenininkų, – galinčių parduoti savo darbų. Ir jie visi yra nežinomi. Na, beveik visi. Man dažnas dalininkas gali paprieštarauti: “Aš nežinomas?? Aš surengiau 23 autorines parodas! Esu dalyvavęs 165 grupinėse parodose! Mano darbų įsigijo Vokietijos, JAV, Rusijos, Lenkijos, Švedijos ir šitos…Turkijos kolekcininkai ir muziejai! Į šią tiradą aš drąsiai atsakau: “Taip, tu (arba “jūs” – pagal aplinkybes) esi tiek pat žinomas, kiek Pilies gatvės tapytojas.” Kaip sudaromi dailininkų reitingai? Visiška tiesa – pagal parodas. Bet, jei nežinomas kūrėjas pirmą kartą dalyvauja vietinės galerijos surengtoje parodoje kartu su kitais nežinomais kūrėjais, jis gauna nulį reitingo balų. Karjera prasideda tuomet, kad dailininkas, aktyviai stumdymasis, siųsdamas gausius laiškus – ką ten laiškus – banderoles – su savo portfolio, ieškodamas užtarėjų, girdydamas, papirkinėdamas, permiegojęs su reitinginių parodų kuratoriais, eksponuoja savo darbą kartu su žinomais menininkais. Reitinguose skaičiuojama viskas (net koreliuojama su aukcionų rezultatais, bet tai nėra svarbiausias elementas) – internacionalumas, institucijos rangas, dalyviai. Ar sunku įsibrauti? Labai. Bet taip buvo visuomet – tik energingas, skandalingas, lengvai bendraujantis ir kitiems emociškai įdomus menininkas tampa žinomas. Ir galų gale parduoda savo darbų. Žinoma, yra ir kita išeitis – pomirtinė šlovė. Lietuvoje šį karjeros modelį pasirinkę beveik visi menininkai.“

Aha, vadinasi norint prastumti savo darbus reikia lėkti į Niujorką, nes ten koncentruojasi 46% pasaulinės meno rinkos, o gal Londoną? Šiame mieste meno pyragui atriekiami 27% rinkos, Paryžius ir Tokijas atitinkamai pasidalina 6.4% ir 4.9%. Ką renkates?

Tarkime, nenorite niekur išvažiuoti iš gimtosios Lietuvėlės. Kokie rinkos įstatymai šioje srityje galioja čia? Atsakymas gluminantis – jokie. Lietuviškas meno kūrinių indeksas neegzistuoja. Dailininkai dažniausiai stengiasi savo darbus pardavinėti tiesiai iš rankų. Taigi taip nėra galimybės ji pelningai realizuoti. Nes menininkas niekad nežino ar užsiprašė tinkamą kainą, o pirkėjas, ar ne per daug užmokėjo (Menorinka.lt) Įdomus Parulskio komentaras kitame interviu apie tai, kaip lietuviai renkasi dailininkus ir jų kūrinius:

“Vienas kriterijus aiškus – mados kriterijus, kurį suformuoja žiniasklaida. Nomedai Marčėnaitei savo kūrinius parduoti turbūt lengviau nei kokiam nors jos bendraamžiui, dirbančiam tiek pat kokybiškai, bet visiškai nežinomam? Antras kainos kriterijus – įprotis, besitęsiantis iš sovietinių laikų. Tuomet susiformavo kaina, kurią lėmė instituciniai kriterijai – vienas paveikslas tuomet kainavo maždaug mėnesio atlyginimą – jaunesni savo kūrinius parduodavo už bibliotekininko algą, vyresni ir populiaresni – už automobilių mechaniko. Taip viskas vyksta ir dabar – ką tik mokslus baigusiam studentui užtenka kasininkės algos, o žurnale „Žmonės“ interviu dalijančiam dailininkui už darbą reikia vyriausiojo vadybininko algos. Aš sutinku – tai gana teisingi dailės kainos formavimo kriterijai, bet teisingiausia vis dėlto yra antrinė rinka. O ji Lietuvoje neegzistuoja. Net atvirkščiai – kai netikėtai išnyra koks nors antrinės rinkos elementas – kad ir buvusio kunigo Ričardo Jakučio kolekcijos pardavimas iš varžytinių, – matyti, kad lietuviškoje antrinėje rinkoje kainos sumažėja: po dvidešimties metų klasikinių autorių, tavo aprašytų tyliųjų disidentų, darbai galiausia buvo parduoti pigiau, nei R. Jakutis juos įsigijo.“

Na daugelis skaitytų straipsnių buvo apie investavimą į meno kūrinius, šimtus indeksų, kaip pirkti, kaip parduoti. Keista, tačiau beskaitant susidaro toks įspūdis, kad dailės kūriniai skirti ne tam, kad jais grožėtumėmes, o kad perparduoti iki begalybės. Nes kuo ilgiau laikai vertingą darbą, tuo jis pelningesnis. Hmmm… Šiaip ar taip, reikės įsikalti gyvenimo pamokas galvon :)