Elžbietos nuotykiai

Neverskim žmonių daiktais ir dėl Dievo meilės, nespardykim šiukšliadėžių!

 Jei buvot užsieny…ne, meskim šalin tą etiketę-ir Lietuvoj dabar 4 iš 5 žmonių galim pamatyti visiškai atsijungusį nuo išorinio pasaulio: telefonu, mp3 grotuvu, ir t.t. Aš pati retai kada iš namų iškišu nosį be numylėtojo mp3, nes man vienai vaikščioti…labai nuobodu. Užsitesusiame savo pačios vaizdo klipe į nieką nekreipiu dėmėsio: nei į daiktus, nei į gatves, nei į žmones. Būtent apie pastaruosius ir noriu pašnekėti. Tiksliau apie mus aptarnaujančius žmones-kasininkus, padavėjus, pardavėjus, autobusų vairuotojus ir pan. Ar atsiskaitydami už prekes parduotuvėje išsiemate iš ausies ausines ar tik abėjingai atsiskaitote su pardavėju lyg su pinigų aparatu? Kitaip tariant daiktu. Ar išdrįstumėte su ausinėmis ausyse šnekėti su dėstytoju ar pokalbyje dėl darbo? Apie kokias šypsenas tuomet galima kalbėti?

Kalbant apie daiktus: vienos mano katik pabaigtos skaityti knygos (apie ją ir apskritai tą rašytoją būtinai bus atskiras įrašas) pagrindinis herojus Maksas pabėgo iš mūsiškio pasaulio į kitą ir atsidūrė to Pasaulio Širdyje, kurioje vyksta visokie magiški dalykėliai. Taigi tas Maksas išmoko prakalbinti daiktus, nes šie mėgsta paplepėti apie tai, ką matė. Kartą jis bandė prakalbinti balzamo buteliuką, kuris buvo taaaip išgasdintas nuo matytų įvykių, kad net paveiktas magijos pabandė pabėgti iš to siaubingo kambario, tačiau sugebėjo nusiridenti tik iki durų. Maksas, nors suprasdamas reikalo absurdiškumą, pasiemė tą buteliuką ir nuo tada ėmė laikyti jį savo amulėtu, nes jautė, kad išgelbėtasis buteliukas…jautė jam savotišką prielankumą.
Aš irgi tikiu, kad daiktai gali sugerti energiją, tad būkite gėri-nespardykite šiukšliadežių! Ir daiktai verti pagarbos.