Elžbietos nuotykiai

Kekšytės ant paraščių

Žinot, iki mokyklos baigimo liko 3 dienos ir aš visai nevirkaujau kaip man gaila bus tą įstaigą palikti :) Tiesą sakant, ji man jau įsiėdė iki gyvo kaulo (įdomus posakis…), vakar kaip ir šiandien kaip ir savaitę ar mėnesį prieš žiūrėjau į lietuvių kalbos kabinete pakabintą laikrodį ir meldžiau pamokos pabaigos. Nes nuobodu klausyti apie Juknaitės stilių: žodžių skambėjimas, tikslumas, ritmas, naturalumas. Whatever…Ypač kai rašai esė,o Juknaitės baltos eilės apie staltiesę tave užknisa. Net gramatika įdomiau.

Ką jau kalbėti pie matematiką. Pusantros valandos gylinimosi į lygtis, logoritmus, šaknis, kurie ant tavęs jau seniai supykę. O aš ant jų dar labiau. Kadangi žadu studijuoti dailę, esu pasmerkta iki devinto prakaito mokytis tai, kas man ne prie širdies. Mano pamokų tvarkaraštį sudaro tokie siauri dalykai kaip: anglų,matematika, lietuvių… aišku ir pora pašalinių:istorija,ekonomika, t.t. Kartais su pavydu žiūriu (nežinau kiek jie atitinka realybę) į užsienietiškus filmus, kur mokiniai turi ohoho kokį pamokų pasirinkimą: režisūra, fotografija, pop kultūra, galima net atrasti tėvystės pamokų(čia aš šiaip paminėjau:D).. O pas mane pamokų tvarkarašty vienas kimaras, kad jį kur!

Kadangi miegoti atmerktomis akimis nemoku per pamokas dažniausiai marginu paraštes. Susipažinkite su naujausiais “Paraščių komiksų” personažais:

Kekšė senute su savo dukra kekšyte senučiuke ir augintiniu Pingviu 

Neverskim žmonių daiktais ir dėl Dievo meilės, nespardykim šiukšliadėžių!

 Jei buvot užsieny…ne, meskim šalin tą etiketę-ir Lietuvoj dabar 4 iš 5 žmonių galim pamatyti visiškai atsijungusį nuo išorinio pasaulio: telefonu, mp3 grotuvu, ir t.t. Aš pati retai kada iš namų iškišu nosį be numylėtojo mp3, nes man vienai vaikščioti…labai nuobodu. Užsitesusiame savo pačios vaizdo klipe į nieką nekreipiu dėmėsio: nei į daiktus, nei į gatves, nei į žmones. Būtent apie pastaruosius ir noriu pašnekėti. Tiksliau apie mus aptarnaujančius žmones-kasininkus, padavėjus, pardavėjus, autobusų vairuotojus ir pan. Ar atsiskaitydami už prekes parduotuvėje išsiemate iš ausies ausines ar tik abėjingai atsiskaitote su pardavėju lyg su pinigų aparatu? Kitaip tariant daiktu. Ar išdrįstumėte su ausinėmis ausyse šnekėti su dėstytoju ar pokalbyje dėl darbo? Apie kokias šypsenas tuomet galima kalbėti?

Kalbant apie daiktus: vienos mano katik pabaigtos skaityti knygos (apie ją ir apskritai tą rašytoją būtinai bus atskiras įrašas) pagrindinis herojus Maksas pabėgo iš mūsiškio pasaulio į kitą ir atsidūrė to Pasaulio Širdyje, kurioje vyksta visokie magiški dalykėliai. Taigi tas Maksas išmoko prakalbinti daiktus, nes šie mėgsta paplepėti apie tai, ką matė. Kartą jis bandė prakalbinti balzamo buteliuką, kuris buvo taaaip išgasdintas nuo matytų įvykių, kad net paveiktas magijos pabandė pabėgti iš to siaubingo kambario, tačiau sugebėjo nusiridenti tik iki durų. Maksas, nors suprasdamas reikalo absurdiškumą, pasiemė tą buteliuką ir nuo tada ėmė laikyti jį savo amulėtu, nes jautė, kad išgelbėtasis buteliukas…jautė jam savotišką prielankumą.
Aš irgi tikiu, kad daiktai gali sugerti energiją, tad būkite gėri-nespardykite šiukšliadežių! Ir daiktai verti pagarbos.

Autostopu po Europą: pati pradžia

Nuotykiai…nuotykiai…
Taigi nors jau 2008ųjų pavasaris, mintimis grįžkime į 2007ųjų rugpjūtį :) Nuotykius Prancūzijoje jau žinote. O kaip viskas prasidėjo?

Pirmosios dienos, prisipažinsiu, buvo velniškai neįdomios: 8 valandos riedėjimo su lietuviu furistu link Torūnės (miestas Lenkijoje), kur radau patį gražiausią kada matytą senamiestį, krūvą balandžių ir pigiausias bei skaniausias bandeles ever, šaltąjį Berlyną, su kuriuo man jau antrą kartą nepavyko susidraugauti, ir apsilankymas pas seną seną buvusią simpatiją šaltajame mieste, į kurį jis išvyko iškart po susipykimo. Aišku ir tomis dienomis būta kreizy detalių: kadangi furistas mūsų priimti į fūrą negalėjo-pirmoji naktis prabėgo 1h nakties įsiveržus į vieno lenko sodą. Nesuprasdamas nė žodžio, ką jam bandom išaiškint, labai maloniai užleidžia vietą savo sode, o ryte ir vonią bei skurdžia rusų kalba papasakoja apie savo šeimą, kol aš aikčioju pamačius jo 10mečio sūnaus piešinį. Bandant išsigauti iš Torūno lenkai vienas po kito mus veža visai ne iš anksto nusižiūrėtu trumpiausiu maršrutu, o ten kur jiems atrodo mums geriausia važiuoti, tad taip padarom nemažą ratuką-smagulį. Važiuojant su vienu vairuotoju ir papuolus į kamštį, kurių Lenkijoj milijonai, nes kas antras kelias yra tvarkomas, priešais važiuojanti įsismaginusi vyrukų kompanija, kol dega raudona, tiesiai šviesiai išlipa iš mašinos ir prieš visus…nusimyža…mmm…Nuo vienintelės Lenkijos autostrados į Berlyną mus pavežėjęs olandas gerokai susibraižo mašiną, kai bando padėti susirasti metro. Ir vis tik įbruka dvidešimtinę.
Šiandien tiek ir dar kasnelis foto. Read More …

Pažaiskim sinestetikus

Paporinsiu aš šiandien jums, draugai, apie sinesteziją. Kam rūpi visokie iškrypeliški nukrypimai, tie ir taip žinos, kas tai per daiktas, kas itin skrupulingai skaito Delfi, taip pat bus apsišvietę šiuo reikalu, tad belikai Tu, mano mielas tinklaraščio skaitytojau, kuriam niekas, apart blogosferos neįdomu (oi kaip baisiai užstūmiau :D )

Motina Wikipedija šnibžda į ausį (šis sakinys buvo puikus sinestezijos pavyzdys), kad žodis sinestezija turi net 5 paaiškinimus, bet mum šiandien rūpi tik vienas vienintelis:” 1. Fiziologijoje – reiškinys, kai dirginant vieno iš pojūčių jutimo centrą, atsiranda du ar daugiau pojūčių. Asmuo vadinamas sinestetiku.”

Toliau remsiuos daktaro Hugo tyrimais:

Sinestezija gali būti dviejų rūšių: 1) dviejų jutimų ir 2) daugiajutiminė (trijų ar daugiau jutimų susikirtimas)
Kitas įdomus faktas, kad sinestetikai save dažniausiai apibūdina kaip turinčius idealią atmintį. Vienas pirmųjų ir garsiausių mokslininkų tyrinėjųsių sinesteziją yra rusas Aleksandras Luria (‘The Mind of a Mnemonist’ (1968)), kuris atliko bandymus su unikalius gebėjimus turėjusiu žmogumi, pramintu “S” (Solomon-Veniaminovich Shereshevsky), kuris galėjo atpasakoti iki smulkmenų bet kurią savo gyvenimo minutę bei turėjo daugiajutiminę sinesteziją: galėjo jausti paveiksliukus, ragauti spalvas ir užuosti garsus.

Ar galima išmokti tapti sinestetiku?
Kas yra natūrali, įgimta sinestezija, Jūs jau maždaug supratote. O su(si)kurta sinestezija? Tai labai paprasta-visos meno formos yra sinestetinės. Kiekvienas menininkas yra įgimtas arba priverstinis sinestetikas, nes perteikia į materialią formą, tai ką jaučia (mato, užuodžia, …). Vienas ryškiausių to pavyzdžių yra Muncho paveikslas “Šauksmas”. Tik pažiūrėkit į šį paveikslą-jūs net negirdit,o JAUČIAT tą šauksmą. Read More …

Kaip mes Kėdainius kultūrinom

Priklausau aš tokiai jaunimo organizacijai, na ne tik kad priklausau, bet ir esu fiktyvi pirmininkė, tad kai netingiu sudalyvauju mūsų rengiamoj akcijoj ir šiaip prisidedu ką darant. Na,o kadangi organizacija įsikūrusi rašytojo Juozo Paukštelio namuose, jo gimtadienio proga surengėm skaitymo akciją-atrakciją: sutartą dieną apie penkiolika žmonių susirinko, atsitempė su savimi po taburetę bei knygą ir ėmė garsiai skaityti. Lijo (vargšė mano knyga…), bet buvo smagu. Pasižiūrėkit patys: Read More …

Amerikos bastūnai

Ką manot apie tokį gyvenimo būdą? Tiesiog įdomu. Mano nuomonė čia. O ir šiaip fantastiškos nuotraukos.

Daugiau čia.

Pavasaris neša inkariukus

Pagaliau numečiau tuos šlykščius žieminius batus į kampą (be to, jie jau spėjo ir skylę įsitaisyti) ir užsidėjau numylėtuosius inkariukus! Neseniai PinkCity rašė apie batus, skirtus vaikščioti. Tai šitie yra mano idealūs batai – gerai atrodo (na man laaaabai patinka), yra žiauriai patogūs ir nors neturi kulniukų, su jais smagu spardyti neištikimiems bachurams subines.

Dar tai reiškia, kad į mano kiemą pagaliau atėjo pavasaris. O pavasaris yr gerai, mieli draugai.

Kiekvieną kartą, kai pagalvojate “o jeigu nebūtų atsitikę <įrašykite įvykį>, tai tada būtų <įrašykite sapaliones>, atsiveria paralelinis pasaulis, kur viskas gerai, kur gražu, kur drugeliai gyvena ne vieną dieną. Va taip va, kitam visai pasauly gyvenau nemažai dienų. Dar nemažiau dienų gyvenau Ateities Pasauly, kur viskas realiau, bet dar neįvykę. Didelė galimybė, kad ir neįvyks. Svajonėmis tai vadinas.

Nieko, užtat dabar atsigavau ir gyvenu dabar, tik geriau. Viskas grįžo į vėžes, taip sakant.