Elžbietos nuotykiai » Velniškai įdomu

Apie fašizmą muzikoje // Urbanation

Žinote tokį popierinį žurnalą “Urbanation“? Tai va, aš jau beveik metai esu jį įsimylėjus. Kiekvieną mėnesį su didžiausiu nekantrumu lekiu į spaudos kioską ir reketuoju kasininkes man anksčiau laiko atvežti šitą gėrį. Daug apie žurnalą neplepėsiu, tik užsiminsiu, kad tai “muzikinis miesto žurnalas”, kurio šūkis “Miestas bunda”. Ir šiaip jame kas mėnesį yra daaaaug labai įdomių straipsnių. Vieną jų norėčiau pateikti jums. Čia iš serijos “man taip patiko, kad negaliu nepasidalinti”:

Apie fašizmą muzikoje

Kaip ir kiekvienas sveiko proto visuomenės narys, negaliu pateisinti aršaus nacionalizmo bei religinės neapykantos. Man pasibjaurėjimą kelia žmonių skirstymas į geresnius ir blogesnius pagal odos spalvą, tautą ar tikėjimą. Galiu įsivaizduoti, kaip tu – asmuo, skaitantis mano rašliavą – linksi galva. Sakai – „aš galvoju taip pat, fašizmas – nefaina”. O ar kada susimąstei, kad galbūt esi paveiktas kitokio – muzikinio – fašizmo? Tu purtai galvą – nesąmonė. Toli gražu, bičiuli. Tuoj būsi demaskuotas, susigėsi ir suvoksi, kad pats laikas
apsilankyti paskaitose apie tyrą meilę.

Vienos grupės istorija

Pažįstu nemažai žmonių, kurie didžiuojasi savo rafinuotu, sofistikuotu ir visaip kitaip išlavintu bei išdulkintu muzikiniu skoniu. Kai šie asmenys išgirsta, jog aš klausau dar prieš kelis metus amerikietiško pop-punk stiliaus dievais buvusių„Blink-182″, jie suraukia savo nosis, suskliaudžia intelektualių muzikos garsų išpuoselėtas ausis ir sumykia kažką panašaus į „šitie… gi jie lėvi”. Arba „nu niekad neklausyčiau, nesamonėėėė”. Tiksli formuluotė šioje vietoje nesvarbi. Svarbiau tai, jog tokiais atvejais beveik visuomet iš pašnekovo burnos išplaukia daugiau ar mažiau neaiškus bezdalas. Kuris reiškia, kad kalbinamasis ekspertas„Blink-182″ nurašo į muzikinį šiukšlyną.

Žinau kodėl, man nebūtina tęsti kalbos su idiotiškai tvirtą nuomonę turinčiu„muzikalogu”.„Blink-182″ lėvi, nes jų muzika visada monotoniška, dainų tekstai neįdomūs ir banalūs, o Tomo DeLonge skystas vokalas apskritai vėžį varo. „Blink-182″ dainų klausyti gėda, nes jų klausė ir klausys tik spuoguoti paaugliai, nešiojantys smirdinčius sportbačius bei nekenčiantys mokyklos.„Blink-182″ muziką apskritai galima vadinti šūdu, nes jie yra suknistas popsas. Šios grupės nekęsti turėtų kiekvienas „normalų” muzikinį skonį turintis pilietis.

Galbūt tai panašu į vargšo penkiolikmečio, kuris ašarodamas gina savo mylimą band’ą, nuoskaudas. Neskubėk reikšti man užuojautos. Čia tik vienas iš daugelio galimų pavyzdžių, kai grupei primetama etiketė, o kvailas stereotipas neleidžia pažvelgti giliau ir bent jau sąlyginai objektyviai teigti:„man ši muzika tiesiog nepatinka”. Deja, dažniausiai sakoma būtent taip:„man nepatinka, nes aš girdėjau, kad tai – š…”.

Tos pačios grupės istorija kita puse

„Blink-182″ koją pakiša du grupės albumai -„Enema of the state” ir„Take of Your Pants and Jacket”. Juos šis trio iš San Diego išleido, būdamas populiarumo viršūnėje. Turbūt grupė tuo metu tiesiog pakluso leidėjų reikalavimams ir įrašė komercinei sėkmei pasmerktus gabalus. Šiuose albumuose iš tiesų sunku aptikti įvairovę, dauguma dainų atrodo kaip sukurtos pagal vieną šabloną. Būtentjas yra girdėjusi absoliuti dauguma bent truputį muzika besidominčių žmonių.

Tačiau tai savaime nereiškia, kad „Blink-182″ apskritai yra visiški muzikos analfabetai, stokojantys idėjų ir tinkami tik paaugliams, kuriems visa pasaulėžiūra apsiriboja pop-punk klišėmis. Kai mano playlistas pradeda groti albumo “CheshireCat” dainas, išsišiepiu kaip ką tik avižų prisiėdęs kumelys. Ironiškos gitaros įžangos, trunkančios daugiau nei minutę. Linksmi bosinės gitaros solo. Pagaliau nuotaiką geram pusvalandžiui pagerinantis „tualeto” stiliaus humoras apie bičą, kuris netyčia „pakabina” savo tikrą dukrą. O pastaroji suvokia, kad apturi intymų ryšį su savo biologiniu tėvu tik tada, kai šis uždainuoja „ypatingą” dainą, kurią užbaigia sodriu pirstelėjimu. Mat dainos herojus mėgdavo persti ir dainuoti dar tada, kai dukrelė buvo maža.

Didelė „Blink-182″ kūrybos dalis yra savotiškai įdomi ir neturėtų būti sudedama į vieną šiukšlių maišą su etikete „gaidys”. Galbūt visokių punk formų nekenčiantiems nevykėliams romantikams akustinė daina „What went vvrong” pagelbėtų prarasti nekaltybę, nes jų merginos susileistų išgirdusios klarneto atliekamą solo (viena gražiausių muzikinių partijų ever). Galbūt specifinį muzikinį skonį turintys asmenys būtų priversti atiduoti pagarbą dainai „Action” iš paskutinio grupės albumo. Tiek jos struktūra (aršūs posmeliai ir ramus priedainis), tiek pabaigos idėja (sutartinė ir kelios atskiros vokalo linijos) verčia suabejoti„Blink-182″ neoriginalumu.Tai būtų įmanoma – jeigu žmonės nespjautų į grupę vien dėl to, jog pora dainų jiems pasirodė mėšlinos. Arba, dar blogiau, jeigu jiems draugai sakė, kad tai mėšlas.

Apie hip-hopą ir žydus

lki šiol rašiau apie konkrečią grupę. Deja, prietarų ir išankstinių nusistatymų sklaida muzikos pasaulyje yra stipresnė ir plačiau išsikerojusi, nei galima pamanyti. Šių reiškinių aukomis gali tapti ne tik grupės – tačiau ir atskiri muzikos stiliai.

Sakykime, nesi reperis. Kokia tavo nuomonė apie hip-hopą? Kertu iš savo priekinių dantų, jog geriausiu atveju nuomonės neturi, o blogiausiu -šlykštiesi. Tau hip-hopas – neaiškus marmaliavimas po nosimi apie gangsterius, babkes ir tai, kaip kas nors ką nors pakasa. Hip-hopas asocijuojasi su agresyviais, pasikėlusiais juodaodžiais ir klipais, kuriuose gašlios bobos raivosi šalia susiraukusio reperio bei demonstruoja savo aliejumi ištepliotas šlaunis. Jeigu klipas netyčia įveikia cenzūros filtrą, ir papus.

Turbūt iki šiol pasaulyje yra žmonių, kurie galvoja, kad visi žydai siurbia pinigus iš dorai gyvenančių piliečių, maitinasi vaikų krauju ir, kai neturi ką veikti, rezga pasaulio užvaldymo planus. Galbūt ir gyvena mūsuose tokių žydų – kaip kartą man tarė prieš svarbias varžybas VCUP lifte sutiktas Lietuvos krepšinio pasaulyje gerai žinomas veikėjas, „you never know, you never know”. Visgi net jeigu vieninteliai žydai, kuriuos tu žinai, yra sušikti, sąžinę praradę kapitalistai-kraujasiurbiai…Tai nereiškia, kad žydai, kurių tu nepažįsti, irgi tokie patys. Galbūt jie mieli, kitus visuomenės narius gerbiantys ir aplinkiniams tik gero linkintys asmenys.

Šis tas daugiau nei„čiulpti kotą”

Panašiai yra su hip-hopu. Tragiška, bet šiuolaikinis šou biznis hip-hopą pavertė monstru. Panašiai, kaip savu laiku antisemitai formavo „žydo -visuomenės parazito” įvaizdį. Žinoma, intensijos skiriasi. Tačiau svarbiau tai, kad dabar tu galvoji, jog hip-hopas yra nieko nevertas pinigų plovimo, smurto propagavimo ir moters žeminimo idėjų kompleksas.

Turbūt tu juoksiesi. Tačiau iš tikrųjų hip-hopas galėtų būti vadinamas dainuojamosios poezijos porūšiu. Hip-hopo esmė yra žodžio menas – tekste rišliai perteikiamos idėjos ir rimavimas. Aš nekalbu apie tokias idėjas, kurias propaguoja 50 Cent savo dainoje„Candy shop” (kad jis labai kietas, bet kartu ir labai geras, nes leis mergai pačiulpti savo kotą). Noriu atkreipti dėmesį („rimtąjį” hip-hopą.Tą, kuris pretenduoja į kasdienybės filosofiją. Tą, kurio klausai dėl įdomių tekstų. Nes juose slypi užtaisas, kuris priverčia tave susimąstyti ir pažvelgti į kai kuriuos reiškinius iš kito kampo.

Toli ieškoti nereikia – Lietuvoje galima rasti daug hip-hopo grupių, kurių kūrinius klausant nesuka vidurių ir nesinori kaukti dėl pasaulyje įsigalėjusio materializmo bei seksizmo. Man rodos, kad jeigu Svaras iš„G&G Sindikato” užsiaugintų ilgus plaukus ir jų neskalbtų gerą mėnesį, su savo eilėmis galėtų neatpažintas sėkmingai sudalyvauti „Poezijos pavasaryje”.„Ne jiems – o mums, ne dėl jų – dėl mūsų, aš perlaužiu save ir atiduodu tau pusę, o savąją pasėjęs vidury tuščio lauko, iš naujo užauginsiu muziką, kuri saugo” (G&G Sindikatas, „Muzika kuri saugo”). Stipru.

Ne vien Lietuvos hip-hopo scenos veteranai, daug kartų išsimaudę visokių radiocentro apdovanojimų ir kitų abejotinos reputacijos Lietuvos muzikos rezervuarų vandenyse, gali pakutenti skeptiko ausį aštriais, kartais prieštaringais (prisiminkit „Pasaką apie du brolius”) bei tiesiog susidomėjimą keliančiais tekstais. Underground’e slypi potencialas, kuris geresniais laikais galbūt prasiverš ne tik į ZIP FM „Gatvės lygos” topus, tačiau ir į hip-hopo„nevirškinančio” piliečio širdį. Galbūt, kaip teigia eksperimentinio hip-hopo grupė „Projekt Undersky”, kada nors,„kaip 56-ųjų Budapešte, šiandien bus karšta mano mieste”.

Vėlgi… Hip-hopas – tai tik vienas iš daugelio galimų pavyzdžių. Pagalvokim apie kitų populiarių muzikos stilių stereotipus.

Pankrokas kartais suvokiamas kaip debilizmą ir alkoholizmą idealizuojanti muzika. Tuomet kurioje šio stiliaus vietoje įsipaišo intelektualai „Bad Religion” ar politikos mėgėjai „Anti-Flag”? Emo – banalus, beformis verkiančių dryžuotų vaikų šūdrokis. Bet kodėl tuomet „My Chemical Romance” sukūrė dainą „welcome to the black parade”? Ji tikrai per sudėtingas mainstream standartams kūrinys – trys atskiros muzikinės te-mos, klasikinio roko šlovės laikų stilistikos gitaros solo pačioje pradžioje… Jeigu čia mėšlas, tada aš mėšlavabalis, nes man patinka knistis jame.

Padugnių įvaizdžio galia

Pagaliau domėjimąsi ribojančių stereotipų aukomis gali tapti ne vien grupės ar stiliai. Kas tas grupes ir stilius formuoja, kas kuria dainas, kas jų klauso? Žinoma, žmogus.

Man iš karto į galvą šauna klišės apie roko muzikantus. Tokie veikėjai, kaip Gene Simmonsas iš„Kiss”, Mickas Jaggeris iš „The Rolling Stones” ar pagaliau naujosios kartos „šaunuolis” Pete’as Doherty iš „Babyshambles” daug prisidėjo prie to, kad roko vokalistus ir gitaristus laikytume potencialiais alkoholikais, skandalistais, narkomanais bei laukinio sekso guru. Būgnininkai dažniausiai tiesiog laikomi protiškai atsilikusiais.

Kai žinai faktus, kad buvęs AC/DC lyderis Bonas Scottas mirė nuo apsi nuodijimo alkoholiu, o „Red Hot Chilli Peppers” kelis kartus skyrėsi dėl kai kurių savo narių romantiško potraukio į linksminamuosius chemijos preparatus, šis įvaizdis atrodo natūralus. Vėlgi, turime stereotipą, kuris mus paverčia fašistais – žinodami keletą faktų ir jausdami įvaizdžio formavimo mašinos jėgą, roko muzikantus nurašome į asocialių, neprotingų būtybių kastą.Tačiau ne viskas taip juoda ir čia, kaip gali atrodyti.

Ar žinai, kad „Offspring” (taip, tų pačių, kurie praėjusiame dešimtmetyje tapo vienais pagrindinių punk gaivintojų roko mainstream’e) vokalistas ir gitaristas Dexteris Hollandas yra apsigynęs magistro diplomą molekulinės biologijos srityje, o daktaro laipsnio siekti atsisakė tikdėl muzikinės karjeros? Galiu lažintis iš savo mylimiausių „Sneaux” sportbačių, kad nežinojai. O štai pvz. legendinis„Queen” gitaristas Brian’as May šiais metais įvykdė tai, ko nepavyko Dexteriui – tapo astronomijos mokslų daktaru.

Apie pankę troleibuse

Kvailų išankstinių nuostatų, susijusių su muzika, aukomis gali tapti ir paprasti žmonės, sutinkami kiekvieną dieną gyvenimo kelyje. Atsimeni tą merginą trumpais pasišiaušusiais plaukais, kurią dažną rytą matai troleibuso stotelėje? Taip, ta pati, kur rengiasi kaip iš 8-tojo dešimtmečio laikomašina persikėlusi „SexPistols” fanė. Apdriskusios dryžuotos kelnės, neaišku-kiek-auskarų-neaišku-kur, ir šiaip juodai-raudonos aranžuotės spygliuotas garderobas. Turbūt galvoji, kad kiekvieną mielą dieną ji važiuoja į kokią skylę Naujininkuose pas savo draugelius bohemčikus klausyti alternatyvos ir linksmai badytis bei liuobti rašalą.

Nė velnio, drauge mielas. Ji keliauja į savo kasdieninį darbą viešųjų ryšių agentūroje. Tai, kad ta mergina nedėvi klasikinio kostiumėlio, savaime nepaverčia jos visuomenės atmata. Jos drabužiai tiesiog atspindi mėgstamą muziką.

Taigi, moralas iki anuso gilumų banalus ir paprastas kaip vandens receptas – pasistenk žvelgti giliau. Nusimesk stereotipų, įvaizdžių, prietarų, išankstinių nuostatų grandines.

P.S. Aišku, tai nėra paprasta – netgi aš vis dar esu jų metimosi procese. Neseniai draugas davė paklausyti „Datarock”. Nesu funk’o ar šokių muzikos gerbėjas, tad sublioviau, kad neklausysiu… Bet pabandžiau. Spėk, kas nutiko?„Sex me up” šiuo metu man yra super-uber-hitas;)

Žodžiai: MC Katekizmas

December 4th, 2007 | 9 komentarų

Padovanok mylimajam savo krūtį! // Originalios dovanikės

Šiaiis metais mano didžiosios šventės bus kitokios. Visiems draugams padarysiu rankų darbo dovanelės, o pažįstamiems, kad ir kur jie bebūtų, linksmas rankų darbo atvirutes. Ir kas kad sėdėsiu valandų valandas, bet džiaugsmas, kai krykštausiu it kokia Varna Albertina pirmą kartą pajautusi dovanojimo džiaugsmą, bus vertas kiekvienos sekundės.Taigi apie ką aš čia? Ogi tram param param! – atidarau naują skiltį, pavadinimu “Originalios dovanikės”, kur iki pat Kalėdų (o gal ir ilgiau) dėsiu idėjas, ką jus originalaus, savo brangiosiomis rankelėmis pagaminto galėtumėte įteikti brangiems žmonėms.

1…2…3…pradėdam!


Turbūt gauti įrėmintas nuotraukas vis dar malonu, tačiau juk pabodę,ar ne? Siūlau šį tą pikantiškesnio. Tarkim padovanok mylimajam…. savo krūtį ;) Aha, susidomėjai? Tad skaityk toliau, kaip pasidaryti gipsinę savo kūno dalį:

Ko reikės:

Alginatas (algino rūgšties kalcio druska) – klampumo reguliavimo medžiaga
Nemažiau kilogramo gipso
Plastikinė talpa įdėti jūsų kūno dalį ;)
Dvi talpas, su kuriomis galėtumėte sukratyti, pageidautina su mato rėželiais ant šono
Plastikiniai puodeliai biriems ingridientams
Lipni juostelė
Metalinis plaktuvas
Medinė lazdelė maišymui
Žirklės arba peiliukas
Atsuktuvas
Senas rankšluostis
Padėjėjas:D

Žingsnis nr. 2

Išsirink kokią kūno dalį norėtum pasidaryti.

Žingsnis nr. 3

Paruošk indą liejimui

Jie darysi kokią lengvai pasiekiamą kūno dalį, kaip pirštas, ranka ir pan., tuomet tau tereikia susirasti kibirėlį šiek tiek didesnį už tą kūno dalį.

Tačiau, jei nusprendei eiti ne pačiu lengviausiu keliu, pvz. kaip parodyta pavyzdyje krūtį ar tai kokį užpakalį, teks paieškot talpos, kurį gerai atitiktų tą kūno vietą.

Pavyzdyje panaudotas didelis majonezo indelis perpjautas per pusę.

Žingsnis nr. 4

Kiti pasiruošimo darbai

Sumaišyti alginatą su vandeniu 1:1,5 santykiu. Nepamiršti gerai sukratyti.

Žingsnis nr. 5

Pritaisyk “įrangą”

Jei pasirinkta kūno vieta reikalauja kažkokių spec. sąlygų (kaip kad pavyzdyje), reiktų pritvirtinti ir t.t. visa tai prieš maišant gelį. Šioj vietoj reiktų pasikviesti Kruopštumo Fėją ir su jos pagalba gerai užkamšyti plyšius, kad kas nereikia nepratekėtų.

Žingsnis nr. 6

Maišom alginatą

Maišyti iki visas šis įgaus panašią į pyrago tešlą konsistenciją. Jei kartais taip neatsitinka, dėkit daugiau alginato, kol jūsų “tešla” įgaus reikiamą pavidalą.

Per daug užsižaisti nederėtų, nes šis daiktas stingsta per 15-30min. Be to, kuo šiltesnis vanduo, tuo viskas greičiau vyksta.

Žingsnis nr. 7

Atsargiai ir lėtai pilame visą maišalą į indą prie jūsų kūno dalies. Kai viskas bus padaryta, pasiruoškit relaxacijos valandoms. Juokauju. Laikykit tiek, kiek galit. Tačiau nemažiau 15min. Po šio laiko tarpo galite pačiupinėti indo dugną. Jei viskas suketėję, palaukit dar keletą minučių ir atsargiai viską nuimkite.

Žingsnis nr. 8

Kagi atėjo laikas didžiajam skulptūros atidengimo metui. Pasiruoškite gipsą. Jo paruošimo instrukcija turėtų būti aprašytos ant pakuotės.

Paruoštą gipsą supilkite į pasigamintą formą.

Po kelių valandų jau galėsite džiaugtis savo šedevru ;)

Žingsnis nr. 9

Nepamiršk gražiai įpakuoti ir stebėk jo/jos reakciją. Tebūnie tai tau didžiausia Kalėdinė dovana ;)

Šaltinis

Visai gal net Kalėdiškai nusiteikusi,

Elžbieta

December 4th, 2007 | 9 komentarų

Steal this book//Steal this wiki – ieškantiems laisvės (DIY)

Abbie Hoffman 1970 parašė gana originalią knygą originaliu pavadinimu “Steal this book”. O joje aptariamos tokios temos kaip marichuanos auginimas, tranzavimas, kredito kortelių vagimas, bombų gaminimas, maisto vogimas ir t.t. Kaip apibūdina pats rašytojas: “Kaip išgyventi kalėjime, pavadinimu Amerika”. Po kurio laiko knygynai atsisakė ją pardavinėti, nes kai kas sumastė pagal šią knygą pasigamint ankščiau minėtų bombų ar tiesiog paklausyti knygos pavadinimo :D Nežinau ar dar kur galima rasti šią knygą poperiniam variante (hmm nebloga dovana Kalėdoms…), tačiau atsirado žmonių, kurie pavogė šią knygą į internetą ir pavadino “Steal this wiki”. Šio projekto pagrindinis šūkis: “Tiems, kas ieško laisvės”. Šūkis puikiai apibūdina projekto turinį: čia rasite daugybę informacijos apie išgyvenimą kuo mažesnėmis sąnaudomis-kaip gauti nemokamo maisto, rūbų, baldų, gyvenamąją vietą, išnykti, keliauti, gauti nemokamą išsilavinimą, nemokamų narkotikų, įvairių kitų nemokamų dalykų. Taip pat daug informacijos apie kovojimą su sustabarėjusia visuomene ir valdžia, informacija apie autonominių viešųjų erdvių sukūrimą, bombų sukurimą ir dar daug daug daug kitos tikrai įvairios informacijos.

Prieš vartant šį tinklapį su vaistininku tartis nebūtina, geriau pasikliaukite savo morale ;)

December 2nd, 2007 | Comments Off on Steal this book//Steal this wiki – ieškantiems laisvės (DIY)

Daniil Charms: “Man nepatinka kiekvienas padoriai atrodantis snukis”

Noriu jums pristatyti labai unikalų rašytoją, absurdo literatūros pradininką Daniil Charms. Tiesą sakant, net nepamenu kodėl tada paėmiau paskaityti tą mažą knygutę “Nutikimai”, tačiau vos atvertus pirmą puslapį ir paskaičius apie “žmogų, apie kurį geriau nekalbėkime” mane persmelkė šiurpuliukai. Daniil Charms – paprastumo genijus. Iš pirmo žvilgsnio trumpi jo kūrinukai atrodo labai paprasti, tačiau pakapsčius giliau…velniop tai! Nors Daniil’ui Charmsui įtakos turėjo tiek Gogolis, tiek Dostojevskis, jo kūryba nuo šių rašytojų skiriasi 180 laispnių kampu, jie skirti sarkastiškai, kitu kampu pažvelgti į įvairias gyvenimo peripetijas (tiek politines, tiek žmogaus, kaip individo). Apsakymai “Nutikimuose” perteikia 4-ojo dešimtmečio atmosferą ir buitį SSRS. Tai absurdo humoras. Charmsas teigė: „Yra dvi juoko rūšys. Vidutinis juokas – kai juokiasi visa salė, bet nepilnai. Aukščiausia juoko rūšis – kai juokiasi tik dalis salės, bet pilna jėga. Kitai salės daliai tas juokas lieka nesuprantamas. Antroji rūšis geresnė. Gyvuliams juoktis nereikia“. Charmsas sakė: „Mane domina tiktai nesąmonės (rus. „Čuš“), tik tai, kas neturi jokios praktinės reikšmės. Mano gyvenimas domina tik savo kvailoje formoje“.Trumpai apie Charms’o biografiją

Daniilas Ivanovičius Juvačiovas (1905 – 1942) dar mokykloje susigalvojo pseudonimą Charmsas (kurio daugybė formų – Charmsas, Chormsas, Čarmsas, Chaarmsas, Šardamas, Charmsas–Dandanas ir pan. – sutinkamos jo kūriniuose). Kiek dabar pamenu, “Nutikimų” gale dar buvo pridėtos ir rašytojo dienoraščių ištraukos. Charms’ą paskutiniaisiais gyvenimo metais kankinusi nemaža depresija, mat 1931 m. jis buvo suimtas ir ištremtas į Kurską. Jo eilėraščiai tik dukart buvo spausdinti Poetų Sąjungos rinkiniuose. Po to jam nebepavyko išspausdinti daugiau nieko. Yra duomenų, kad apie 40 Charmso kūrinių buvo paruošta spaudai, tačiau suprasdamas savo pastangų beviltiškumą, po 1928 m. jis nedarė nieko, kad jo kūriniai (tie, kurie skirti suaugusiems, o ne vaikams) būtų išspausdinti. 1937 metais jam su žmona net tenka pabadauti. Tačiau Charms’as nenustoja rašęs. Nors jo darbai niekur nespausdinami, jis dirba itin intensyviai. 1937 vasarą net jo vaikams skirti eilėraščiai nustoti spausdinti. Netrukus jis vėl buvo suimtas, bet greitai paleistas. Savo išvaizda jis irgi panašus į keistuolį. Karo pradžioje dėl savo keistos aprangos jis net buvo įskųstas kaip vokiečių šnipas. Paskutinius savo gyvenimo mėnesius Charmsas praleido kalėjime. Manoma, kad areštuotas 1941 m. rugsėjį, Charmsas buvo pripažintas nepakaltinamu ir išsiųstas prievartiniam gydymui į psichiatrinę ligoninę, kur mirė, greičiausiai nuo bado, 1942 m. vasario 2 d.

Beje, Daniil Charms nekentė vaikų. Štai, ką jis apie juos rašo: “Naikinti vaikus – žiauru. Tačiau kažką su jais gi reikia daryti!”. Apskritai Charms’ui budingas įdomus požiūris į viską: “Kas yra gėlės? Moterų tarpkojai kvepia daug geriau. Visa tai yra gamta, todėl nei vienas neišdrįs piktintis mano žodžiais.”, ” Aš žmonėms padedu, jie kartoja mano žodžius, stebisi mano poelgiais, tačiau pinigų man neduoda. Kvaili žmonės! Duokite man kuo daugiau pinigų ir pamatysite, kaip aš būsiu tuo patenkintas.”

Lietuvių kalba yra išleistos dvi Daniil Charms knygos “Nutikimai” ir “7 katės” (tai beje kūrinukas skirtas vaikams) ir netgi Oskuro Koršunovo teatro pastatyti keli spektakliai – tai “Senė” ir “Ten būti čia”.

Remtasi savo galva ir šiuo tinklapiu (ten pateikta dar platesnė informacija, jei sudominau, būtinai perskaitykite)

Keletas apsakymų iš “Nutikimų”:

Nutikimas

Kartą Orlovas persivalgė grūstų žirnių ir numirė. O Krylovas, sužinojęs tai, irgi numirė. O Spiridonovas numirė savaime. O Spiridonovo žmona nukrito nuo bufeto ir taip pat numirė. O Spiridonovo vaikai nuskendo kūdroje. O Spiridonovo senelė prasigėrė ir nuėjo šunkeliais. O Michailas nustojo šukuotis, ir jį apniko piktšašiai. O Kruglovas nupiešė ponią su botagu rankoje ir išsikraustė iš proto. O Perekrestovas telegrafu gavo 400 rublių ir taip pasipūtė, kad jį ištrenkė iš darbo.

Geri žmonės, bet nemoka susitvardyti.

Išvirstančios senės

Viena senė dėl per didelio smalsumo išvirto pro langą, nukrito ir užsimušė. Pro langą išlindo kita senė ir ėmė žiūrėti žemyn į užsimušusiąją, bet dėl per didelio smalsumo taip pat išvirto pro langą, nukrito ir užsimušė.

Paskui pro langą išvirto trečia senė, paskui ketvirta, paskui penkta.

Kai išvirto šeštoji senė, man nusibodo į jas žiūrėti, ir aš nuėjau į Malcevo turgų, kur, šnekama, vienam neregiui padovanojo megztą šaliką.

Keturi pavyzdžiai, kaip nauja idėja apstulbina jos priimti nepasiruošusį žmogų

I

Rašytojas: Aš rašytojas.
Skaitytojas: O mano galva, tu š…das!
(rašytojas keletą minučių stovi sukrėstas šios naujos idėjos ir krenta negyvas. Jį išneša.)

II

Dailininkas: Aš dailininkas.
Darbininkas: O mana galva, tu š…das!
(dailininkas tuojau išbalo kaip drobė, \ ir kaip nendrelė susvyravo\ ir netikėtai galą gavo\ jį išneša)

III

Kompozitorius: Aš kompozitorius.
Vania Rubliovas: O mano galva, tu šūdas.
(kompozitorius taip ir susmuko sunkiai alsuodamas. Jį netikėtai išneša)

IV

Chemikas: Aš chemikas.
Fizikas: o mano galva, tu šūdas.
(chemikas daugiau nepratarė nė žodžio ir sunkiai nuvirto ant grindų)

Jei norite paskaityti daugiau jo kūrinių, prašom lietuvių kalba: Ištrauka iš “Nutikimų” (pdf), dar “Nutikimų”

Įdomi “Nutikimų recenzija”

December 2nd, 2007 | 3 komentarų

Aš noriu būti valkata

Neseniai atradau vieną nerealiausių straipsnių ever. Jo dėka dabar dar tvirčiau žinosiu, ką atsikirsti “akmenims, trukdantiems matyti savo švyturį”. Apturėjau aš čia kažkurią dieną gyvenimo trenerio paskaitą, kur išgirdau keletą įdomių (pvz. kad žmonės skirstomi į audialus, vizualus ir kinestetikus ir bla blla bla) ir keletą jau seniai žinomų dalykų (kaip kad SMART formulė, organų atitikmenys rankoje ir pan.). Ten mums kalė ir kalė į galvas, kad savo tikslo reikia siekti visomis keturiomis. Na šitai ir taip aišku, viso to esmė buvo išvis tą tikslą susikurti, nes gyvenimas be tikslo beprasmis (ale kaip aš čia banaliai kalbu). Deja, man to nereikėjo. Jau antri metai mano švyturis yra kelionės.Šią vasarą iškeliavau autostopu po Europą ir pamačiau ir patyriau daaaug nuostabiausių dalykų. Tos trys savaitės buvo pilnos skubos ir PILNATVĖS. Tada gerai pajutau, kad kolkas mano širdis, esmė yra kelias. Ir jame sutikti žmonės. Pamenu kalbėjau su čeku Johny, kuomet vaikščiojom po Prahą apie visą šį reikalą. Aš tuomet pasakiau, kad man svarbiau yra ne pastatai (nes mes vis juokėmės iš japonų, kurie buvo apspitę kažkokį tais Prahos tiltą), o kelyje sutikti žmonės. Ir jis tada man atsakė, kad turbūt žmonėms lengviau bendrauti su pastatais nei su realiais žmonėmis :) Iki šiol labai gerai prisimenu šią frazę.

Dabar labai gerai žinau, kad baigus mokyklą, vasarą apkeliausiu visus Lietuvos festivalius ir tada rugpjučio kažkur vidury pradėsiu savo metus truksiančią odisėją po pasaulį, pavadinimu “Gyvenk ir žvenk”. Noriu daugiau sužinoti apie skvotų kultūrą, pasisemti įkvėpimo, padaryti savo gyvenimą tokį “kad, jei pagal jį būtų sukurtas filmas, ji būtų įdomu žiūrėti”. Tačiau daugelis tiek pažįstamų tiek artimųjų tai išgirdę išpučia akis ir pareiškia, kad taip esą negalima! Iškart nestoti??? Nesąmonė! Tiesą buvo vieno draugo žodžiai, kurie privertė susimąstyti: “Jei nestudijuosi iškart, paskui gali to tiesiog nebenorėti”. Kitaip sakant, aptingti. Ne, mielas drauge, aš noriu mokytis. Mokytis man patinka. Stosiu tik ten, kur noriu ir bandysiu tol, kol įstosiu ar užteks jaunatviško maksimalizmo, bet prieš tai noriu pasilinksminti. O be to, keliaujant taip pat mokinsiuos. Žmogus mokinasi visą gyvenimą.

Taigi, kas per straipsnis? Tai Isabelles Eberhardt (labai spalvota asmenybė, sakyčiau) rašinys “Apie valkatavimą”. Jis toks nuostabus, kad negaliu išskirti kokios tai dalies, tad pateiksiu visą:

Nedaug yra intelektualų, kurie kartais pasvarsto apie teisę būti valkatomis, laisvę klajoti. Bet juk valkatavimas yra išsigelbėjimas, o gyvenimas kelyje yra laisvės esmė – turėti drąsos, nusimesti grandines, kuriomis mus sukaustė modernus gyvenimas (o juk jis mums siūlė daugiau laisvės), tada pasiimti simbolinį ryšulį ir lazdą ir išeiti!

Tam, kas suvokia atsiskyrėliškos laisvės vertę ir pažįsta jos nuostabų skonį (juk nė vienas, nebūdamas vienišas, nėra laisvas), išėjimas yra visų drąsiausias ir gražiausias veiksmas

Tai galbūt egoistiškas džiaugsmas. Bet tam, kurį patraukia tasai skonis, tai – džiaugsmas.

Būti vienišu, mažai ko reikalauti, būti ignoruojamu, būti autsaideriu, kuris visur jaučiasi kaip namie, ir ilgai savomis kojomis keliauti, kol pasaulis bus nugalėtas.

Sveikatingas pakeleivis, kuris sėdi prie kelio ir žvelgia į horizontą priešais save – ar jis ne absoliutus žemės, vandenų ir net dausų valdovas? Koks namisėda gali prilygti jam galia ir turtais? Jo turtai neturi ribų, jo imperijoje nesama įstatymo. Joks darbas neprilenks jo prie žemės. Nes dosnioji, gražioji žemė jau priklauso jam.

Mūsų moderniojoje visuomenėje nomadas yra parijas, „neturintis tikslios gyvenamosios vietos“. Pridėdami šiuos žodžius prie bet kurio žmogaus, kurio išvaizdą laiko netvarkinga, įstatymų leidėjai ir vykdytojai gali nulemti žmogaus likimą.

Turėti namus, šeimą, nuosavybę ar visuomeninių funkcijų, turėti apibrėžtą pragyvenimo šaltinį ir būti naudingu sraigteliu socialinėje mašinoje – visi šie dalykai atrodo būtini, netgi nepakeičiami didžiumai žmonių, įskaitant intelektualus ir netgi tuos, kurie manosi esą visiškai išsilaisvinę. Tačiau tie dalykai yra dar viena vergijos, atsirandančios kontakto su kitais, ypač reglamentuojamo ir dažnai besikartojančio kontakto metu.

Visada su pagarba, netgi su pavydu klausydavausi, kai kalbėdavo piliečiai dvidešimt ar trisdešimt metų išgyvenę tame pačiame miesto kvartale, o gal net tame pačiame name, ir niekad neišvykę iš savo gimtojo miesto.

Nepajutę kankinančio poreikio pažinti ir pamatyti, kas yra ten, anapus slėpiningos melsvos horizonto uždangos, nesupratę, koks monotoniškas yra sutvarkytas gyvenimas, kaip jis veda į depresiją, nežvelgę į boluojantį kelią, vedantį į nežinomus tolius, neišgirdę liepimo atsiduoti tam keliui ir eiti juo, per kalnus ir klonius. Bailus įtikėjimas, kad žmogus turi likti vienoje vietoje, per daug panašus į gyvūnų, nešulinių gyvulių, atbukintų tarnystės ir pripratusių prie savų pakinktų, abejingumą.

Kiekviena valda turi ribas, kiekvienas įstatymas tarnauja galios organizacijoms. Bet valkata valdo visą platų pasaulį, kuris užsibaigia tik neegzistuojančiu horizontu, o jo imperija neapčiuopiama, nes jo viešpatavimas ir džiugesys yra dvasiniai dalykai.

December 2nd, 2007 | 4 komentarų
 

Powered by WordPress | Blue Weed by Blog Oh! Blog | Įrašų (RSS) ir Komentarų (RSS).

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Uždaryti
Skip to toolbar