Senas geras siurrealistinis blogas
Nors šiandien ne kokia tais blogerių veiksmo diena ar kažkas panašaus, noriu jums pristatyti mano jau seniai atrastą blogerę. Ne, manau geresnis apibūdinimas būtų – dienoraščių rašytoją eglermknt. Tiesa, dabar ne pats geriausias laikas ją pristatyti, nes įrašų kokybė šiek tiek suprastėjus, o ir patys įrašai tampa vis retesni ir retesni. Pateiksiu jums keletą ištraukų iš jos siurrealistinių pasakojimų. Daugelį šių pasakojimų jūs jau neberasit jos dienoraščiuose. O gaila. Taip pat jos rašiniai būna papildomi beprotiškais ryškių spalvų piešiniais, pačiomis trenkčiausiomis citatomis.
Prieš dvyliką metų, kažkurią vakaro dalį, pačiame nepastoviausiame ir nuolat besikeičiančiame Visatos centre, kur sulekia kiekviena jūsų išgalvota mintis, sulekia kiekviena bereikšmė televizijos laida, radijo aparatų triukšmas ir mobiliųjų skambėjimas. Štai suradus šitą vietą, suleiskite ten šaknis, nes čia, pralėkdami per didžiausią Pasaulio šarmą – laiką – susikerta aštuoni vėjai. Jeigu kada nors praregėjote užmerktomis akimis, tai jums neturėtų būti labai svarbu, tiesiog įsilklausykite ir pradėkite kelti dangų. —-Tik tiek nedaug, tik perlaužti visus stereotipus, išvalyti savo protą nuo visų perskaitytų knygų, taip godžiai metų metus kauptų žnių, laikraštinių istorijų, garsenybių skanadalų, filmų, spektaklių, gandų, sunaikinti savo ego ir grįžti į Amžinybę, į Nemirtingumą, palaimingą poilsį nuo daiktų, gyvų padarų, formų ir paties buvimo.
—
Salė buvo sklidina padarų, kurie man priminė žmones aprasojusiuose veidrodžiuose, ir jų judesiai buvo tarytum žuvų. Įvairiaspalvės šviesos kaitaliojosi krisdamos nuo lubų ir banguodamos įsiliejo į kūnų sąmyšį. Jų kimūs balsai, stiklinės muzikos ošimas raibuliavo lyg milžiniškam akvariume. Aš buvau jo vidury.
Tie žuvažmogiai šoko. Jie sukosi pro mane vienodais, taisyklingais judesiais, šiurendami savo kojomis. Kai aš išsižiojau juos užkalbinti, jie visi plačiai išsišiepė, atverdami juodas kiaurymes, apvestas blizgančiais dantimis. Aš neužkliudžiau jų. Jie prasiskleisdavo kaip vanduo ir vėl užsidarydavo užpakaly manęs. jie dūko it pamišėliai. Ir žiūrėdami įmane juodomis kiaurymėmis, mojavo rankų pelekais.
Aš pajutau, kad visa tai lūžta iš tikrovės rėmų.—Ech, tarčiokai jūs, nelaimingi. Ką jūs žinot. Ech ….
Apie tai kaip praeinančios vasaros vėjuje supasi platano sėklos, krentančios nuo Platano medžio.
Apie tai, kaip palangės ošia.
Apie buvimo medžiu džiugesį. Oo, tai – labai įdomus jausmas. Reikės, kol nevėlu pabandyti užsiauginti lapus.
Apie angelus auksinėmis barzdomis, žaliais sparnais ir gydomaisiais sandalais. O taip, jie mane aplanko. Ir sėdi ten kur jūs sėdite, mielieji.
Visa tai atsitiko tada, kai aš supratau, jog pasaulis galiausiai visiškai išprotėjo. Pastačiau Beprotnamį jam patalpinti. Tikėkimės pasveiks. O aš pagyvensiu ten.
—-
Tą pačią akimirką pajutau, kad mano smegenų dugnas iškrito.
Mano akys išsivertė išvirkščios.
Pėdos – jos pradėjo varvėti iš pakaušio.
Patalpa aplink mane išsilakstė, pradėjo usktis, pavirto nebūtimi, o aš pati pagavau save slystant akimirka į savo nuosavą bambą.
Žmogus viena ranka – ne kambarys su vienu langu.
—-
Laiptinėje išsuko lemputes, todėltrylikamečiai vėl pradėjo ten bučiuotis.
Todėl svirduliuojantys girtuokliaisurenka vis daugiau mėlynių
Todėl apšnerkštos ir apspjaudytoslaiptinės sienos įgyja drąsos ir pradeda spardytis
Jeigu kartą rasit ant žemės besivoliojantį rankšluostį, o jame – mane, tai reiškia:Ačiū man jau gana. Išskalbkit mane ir padžiaukit.
