Elžbietos nuotykiai

Apie fašizmą muzikoje // Urbanation

Žinote tokį popierinį žurnalą “Urbanation“? Tai va, aš jau beveik metai esu jį įsimylėjus. Kiekvieną mėnesį su didžiausiu nekantrumu lekiu į spaudos kioską ir reketuoju kasininkes man anksčiau laiko atvežti šitą gėrį. Daug apie žurnalą neplepėsiu, tik užsiminsiu, kad tai “muzikinis miesto žurnalas”, kurio šūkis “Miestas bunda”. Ir šiaip jame kas mėnesį yra daaaaug labai įdomių straipsnių. Vieną jų norėčiau pateikti jums. Čia iš serijos “man taip patiko, kad negaliu nepasidalinti”:

Apie fašizmą muzikoje

Kaip ir kiekvienas sveiko proto visuomenės narys, negaliu pateisinti aršaus nacionalizmo bei religinės neapykantos. Man pasibjaurėjimą kelia žmonių skirstymas į geresnius ir blogesnius pagal odos spalvą, tautą ar tikėjimą. Galiu įsivaizduoti, kaip tu – asmuo, skaitantis mano rašliavą – linksi galva. Sakai – „aš galvoju taip pat, fašizmas – nefaina”. O ar kada susimąstei, kad galbūt esi paveiktas kitokio – muzikinio – fašizmo? Tu purtai galvą – nesąmonė. Toli gražu, bičiuli. Tuoj būsi demaskuotas, susigėsi ir suvoksi, kad pats laikas
apsilankyti paskaitose apie tyrą meilę.

Vienos grupės istorija

Pažįstu nemažai žmonių, kurie didžiuojasi savo rafinuotu, sofistikuotu ir visaip kitaip išlavintu bei išdulkintu muzikiniu skoniu. Kai šie asmenys išgirsta, jog aš klausau dar prieš kelis metus amerikietiško pop-punk stiliaus dievais buvusių„Blink-182″, jie suraukia savo nosis, suskliaudžia intelektualių muzikos garsų išpuoselėtas ausis ir sumykia kažką panašaus į „šitie… gi jie lėvi”. Arba „nu niekad neklausyčiau, nesamonėėėė”. Tiksli formuluotė šioje vietoje nesvarbi. Svarbiau tai, jog tokiais atvejais beveik visuomet iš pašnekovo burnos išplaukia daugiau ar mažiau neaiškus bezdalas. Kuris reiškia, kad kalbinamasis ekspertas„Blink-182″ nurašo į muzikinį šiukšlyną.

Žinau kodėl, man nebūtina tęsti kalbos su idiotiškai tvirtą nuomonę turinčiu„muzikalogu”.„Blink-182″ lėvi, nes jų muzika visada monotoniška, dainų tekstai neįdomūs ir banalūs, o Tomo DeLonge skystas vokalas apskritai vėžį varo. „Blink-182″ dainų klausyti gėda, nes jų klausė ir klausys tik spuoguoti paaugliai, nešiojantys smirdinčius sportbačius bei nekenčiantys mokyklos.„Blink-182″ muziką apskritai galima vadinti šūdu, nes jie yra suknistas popsas. Šios grupės nekęsti turėtų kiekvienas „normalų” muzikinį skonį turintis pilietis.

Galbūt tai panašu į vargšo penkiolikmečio, kuris ašarodamas gina savo mylimą band’ą, nuoskaudas. Neskubėk reikšti man užuojautos. Čia tik vienas iš daugelio galimų pavyzdžių, kai grupei primetama etiketė, o kvailas stereotipas neleidžia pažvelgti giliau ir bent jau sąlyginai objektyviai teigti:„man ši muzika tiesiog nepatinka”. Deja, dažniausiai sakoma būtent taip:„man nepatinka, nes aš girdėjau, kad tai – š…”.

Tos pačios grupės istorija kita puse

„Blink-182″ koją pakiša du grupės albumai -„Enema of the state” ir„Take of Your Pants and Jacket”. Juos šis trio iš San Diego išleido, būdamas populiarumo viršūnėje. Turbūt grupė tuo metu tiesiog pakluso leidėjų reikalavimams ir įrašė komercinei sėkmei pasmerktus gabalus. Šiuose albumuose iš tiesų sunku aptikti įvairovę, dauguma dainų atrodo kaip sukurtos pagal vieną šabloną. Būtentjas yra girdėjusi absoliuti dauguma bent truputį muzika besidominčių žmonių.

Tačiau tai savaime nereiškia, kad „Blink-182″ apskritai yra visiški muzikos analfabetai, stokojantys idėjų ir tinkami tik paaugliams, kuriems visa pasaulėžiūra apsiriboja pop-punk klišėmis. Kai mano playlistas pradeda groti albumo “CheshireCat” dainas, išsišiepiu kaip ką tik avižų prisiėdęs kumelys. Ironiškos gitaros įžangos, trunkančios daugiau nei minutę. Linksmi bosinės gitaros solo. Pagaliau nuotaiką geram pusvalandžiui pagerinantis „tualeto” stiliaus humoras apie bičą, kuris netyčia „pakabina” savo tikrą dukrą. O pastaroji suvokia, kad apturi intymų ryšį su savo biologiniu tėvu tik tada, kai šis uždainuoja „ypatingą” dainą, kurią užbaigia sodriu pirstelėjimu. Mat dainos herojus mėgdavo persti ir dainuoti dar tada, kai dukrelė buvo maža.

Didelė „Blink-182″ kūrybos dalis yra savotiškai įdomi ir neturėtų būti sudedama į vieną šiukšlių maišą su etikete „gaidys”. Galbūt visokių punk formų nekenčiantiems nevykėliams romantikams akustinė daina „What went vvrong” pagelbėtų prarasti nekaltybę, nes jų merginos susileistų išgirdusios klarneto atliekamą solo (viena gražiausių muzikinių partijų ever). Galbūt specifinį muzikinį skonį turintys asmenys būtų priversti atiduoti pagarbą dainai „Action” iš paskutinio grupės albumo. Tiek jos struktūra (aršūs posmeliai ir ramus priedainis), tiek pabaigos idėja (sutartinė ir kelios atskiros vokalo linijos) verčia suabejoti„Blink-182″ neoriginalumu.Tai būtų įmanoma – jeigu žmonės nespjautų į grupę vien dėl to, jog pora dainų jiems pasirodė mėšlinos. Arba, dar blogiau, jeigu jiems draugai sakė, kad tai mėšlas.

Apie hip-hopą ir žydus

lki šiol rašiau apie konkrečią grupę. Deja, prietarų ir išankstinių nusistatymų sklaida muzikos pasaulyje yra stipresnė ir plačiau išsikerojusi, nei galima pamanyti. Šių reiškinių aukomis gali tapti ne tik grupės – tačiau ir atskiri muzikos stiliai.

Sakykime, nesi reperis. Kokia tavo nuomonė apie hip-hopą? Kertu iš savo priekinių dantų, jog geriausiu atveju nuomonės neturi, o blogiausiu -šlykštiesi. Tau hip-hopas – neaiškus marmaliavimas po nosimi apie gangsterius, babkes ir tai, kaip kas nors ką nors pakasa. Hip-hopas asocijuojasi su agresyviais, pasikėlusiais juodaodžiais ir klipais, kuriuose gašlios bobos raivosi šalia susiraukusio reperio bei demonstruoja savo aliejumi ištepliotas šlaunis. Jeigu klipas netyčia įveikia cenzūros filtrą, ir papus.

Turbūt iki šiol pasaulyje yra žmonių, kurie galvoja, kad visi žydai siurbia pinigus iš dorai gyvenančių piliečių, maitinasi vaikų krauju ir, kai neturi ką veikti, rezga pasaulio užvaldymo planus. Galbūt ir gyvena mūsuose tokių žydų – kaip kartą man tarė prieš svarbias varžybas VCUP lifte sutiktas Lietuvos krepšinio pasaulyje gerai žinomas veikėjas, „you never know, you never know”. Visgi net jeigu vieninteliai žydai, kuriuos tu žinai, yra sušikti, sąžinę praradę kapitalistai-kraujasiurbiai…Tai nereiškia, kad žydai, kurių tu nepažįsti, irgi tokie patys. Galbūt jie mieli, kitus visuomenės narius gerbiantys ir aplinkiniams tik gero linkintys asmenys.

Šis tas daugiau nei„čiulpti kotą”

Panašiai yra su hip-hopu. Tragiška, bet šiuolaikinis šou biznis hip-hopą pavertė monstru. Panašiai, kaip savu laiku antisemitai formavo „žydo -visuomenės parazito” įvaizdį. Žinoma, intensijos skiriasi. Tačiau svarbiau tai, kad dabar tu galvoji, jog hip-hopas yra nieko nevertas pinigų plovimo, smurto propagavimo ir moters žeminimo idėjų kompleksas.

Turbūt tu juoksiesi. Tačiau iš tikrųjų hip-hopas galėtų būti vadinamas dainuojamosios poezijos porūšiu. Hip-hopo esmė yra žodžio menas – tekste rišliai perteikiamos idėjos ir rimavimas. Aš nekalbu apie tokias idėjas, kurias propaguoja 50 Cent savo dainoje„Candy shop” (kad jis labai kietas, bet kartu ir labai geras, nes leis mergai pačiulpti savo kotą). Noriu atkreipti dėmesį („rimtąjį” hip-hopą.Tą, kuris pretenduoja į kasdienybės filosofiją. Tą, kurio klausai dėl įdomių tekstų. Nes juose slypi užtaisas, kuris priverčia tave susimąstyti ir pažvelgti į kai kuriuos reiškinius iš kito kampo.

Toli ieškoti nereikia – Lietuvoje galima rasti daug hip-hopo grupių, kurių kūrinius klausant nesuka vidurių ir nesinori kaukti dėl pasaulyje įsigalėjusio materializmo bei seksizmo. Man rodos, kad jeigu Svaras iš„G&G Sindikato” užsiaugintų ilgus plaukus ir jų neskalbtų gerą mėnesį, su savo eilėmis galėtų neatpažintas sėkmingai sudalyvauti „Poezijos pavasaryje”.„Ne jiems – o mums, ne dėl jų – dėl mūsų, aš perlaužiu save ir atiduodu tau pusę, o savąją pasėjęs vidury tuščio lauko, iš naujo užauginsiu muziką, kuri saugo” (G&G Sindikatas, „Muzika kuri saugo”). Stipru.

Ne vien Lietuvos hip-hopo scenos veteranai, daug kartų išsimaudę visokių radiocentro apdovanojimų ir kitų abejotinos reputacijos Lietuvos muzikos rezervuarų vandenyse, gali pakutenti skeptiko ausį aštriais, kartais prieštaringais (prisiminkit „Pasaką apie du brolius”) bei tiesiog susidomėjimą keliančiais tekstais. Underground’e slypi potencialas, kuris geresniais laikais galbūt prasiverš ne tik į ZIP FM „Gatvės lygos” topus, tačiau ir į hip-hopo„nevirškinančio” piliečio širdį. Galbūt, kaip teigia eksperimentinio hip-hopo grupė „Projekt Undersky”, kada nors,„kaip 56-ųjų Budapešte, šiandien bus karšta mano mieste”.

Vėlgi… Hip-hopas – tai tik vienas iš daugelio galimų pavyzdžių. Pagalvokim apie kitų populiarių muzikos stilių stereotipus.

Pankrokas kartais suvokiamas kaip debilizmą ir alkoholizmą idealizuojanti muzika. Tuomet kurioje šio stiliaus vietoje įsipaišo intelektualai „Bad Religion” ar politikos mėgėjai „Anti-Flag”? Emo – banalus, beformis verkiančių dryžuotų vaikų šūdrokis. Bet kodėl tuomet „My Chemical Romance” sukūrė dainą „welcome to the black parade”? Ji tikrai per sudėtingas mainstream standartams kūrinys – trys atskiros muzikinės te-mos, klasikinio roko šlovės laikų stilistikos gitaros solo pačioje pradžioje… Jeigu čia mėšlas, tada aš mėšlavabalis, nes man patinka knistis jame.

Padugnių įvaizdžio galia

Pagaliau domėjimąsi ribojančių stereotipų aukomis gali tapti ne vien grupės ar stiliai. Kas tas grupes ir stilius formuoja, kas kuria dainas, kas jų klauso? Žinoma, žmogus.

Man iš karto į galvą šauna klišės apie roko muzikantus. Tokie veikėjai, kaip Gene Simmonsas iš„Kiss”, Mickas Jaggeris iš „The Rolling Stones” ar pagaliau naujosios kartos „šaunuolis” Pete’as Doherty iš „Babyshambles” daug prisidėjo prie to, kad roko vokalistus ir gitaristus laikytume potencialiais alkoholikais, skandalistais, narkomanais bei laukinio sekso guru. Būgnininkai dažniausiai tiesiog laikomi protiškai atsilikusiais.

Kai žinai faktus, kad buvęs AC/DC lyderis Bonas Scottas mirė nuo apsi nuodijimo alkoholiu, o „Red Hot Chilli Peppers” kelis kartus skyrėsi dėl kai kurių savo narių romantiško potraukio į linksminamuosius chemijos preparatus, šis įvaizdis atrodo natūralus. Vėlgi, turime stereotipą, kuris mus paverčia fašistais – žinodami keletą faktų ir jausdami įvaizdžio formavimo mašinos jėgą, roko muzikantus nurašome į asocialių, neprotingų būtybių kastą.Tačiau ne viskas taip juoda ir čia, kaip gali atrodyti.

Ar žinai, kad „Offspring” (taip, tų pačių, kurie praėjusiame dešimtmetyje tapo vienais pagrindinių punk gaivintojų roko mainstream’e) vokalistas ir gitaristas Dexteris Hollandas yra apsigynęs magistro diplomą molekulinės biologijos srityje, o daktaro laipsnio siekti atsisakė tikdėl muzikinės karjeros? Galiu lažintis iš savo mylimiausių „Sneaux” sportbačių, kad nežinojai. O štai pvz. legendinis„Queen” gitaristas Brian’as May šiais metais įvykdė tai, ko nepavyko Dexteriui – tapo astronomijos mokslų daktaru.

Apie pankę troleibuse

Kvailų išankstinių nuostatų, susijusių su muzika, aukomis gali tapti ir paprasti žmonės, sutinkami kiekvieną dieną gyvenimo kelyje. Atsimeni tą merginą trumpais pasišiaušusiais plaukais, kurią dažną rytą matai troleibuso stotelėje? Taip, ta pati, kur rengiasi kaip iš 8-tojo dešimtmečio laikomašina persikėlusi „SexPistols” fanė. Apdriskusios dryžuotos kelnės, neaišku-kiek-auskarų-neaišku-kur, ir šiaip juodai-raudonos aranžuotės spygliuotas garderobas. Turbūt galvoji, kad kiekvieną mielą dieną ji važiuoja į kokią skylę Naujininkuose pas savo draugelius bohemčikus klausyti alternatyvos ir linksmai badytis bei liuobti rašalą.

Nė velnio, drauge mielas. Ji keliauja į savo kasdieninį darbą viešųjų ryšių agentūroje. Tai, kad ta mergina nedėvi klasikinio kostiumėlio, savaime nepaverčia jos visuomenės atmata. Jos drabužiai tiesiog atspindi mėgstamą muziką.

Taigi, moralas iki anuso gilumų banalus ir paprastas kaip vandens receptas – pasistenk žvelgti giliau. Nusimesk stereotipų, įvaizdžių, prietarų, išankstinių nuostatų grandines.

P.S. Aišku, tai nėra paprasta – netgi aš vis dar esu jų metimosi procese. Neseniai draugas davė paklausyti „Datarock”. Nesu funk’o ar šokių muzikos gerbėjas, tad sublioviau, kad neklausysiu… Bet pabandžiau. Spėk, kas nutiko?„Sex me up” šiuo metu man yra super-uber-hitas;)

Žodžiai: MC Katekizmas